Ji toli
Darijus
Stovėjau apstulbęs ir negalėjau pajudėti. Žiūrėjau į tolstančią Vanesos figūrą, norėjau bėgti ir sustabdyti ją. Bet kas iš to? Ji manęs nekenčia, tai ji man išrėkė į veidą. Jos žodžiai lyg su peiliu smogė man į širdį. Bet kiekvienas jos ištartas žodis buvo iš pykčio. Štai ko aš pasiekiau, jos neapykantos. Kvailys, kam aš tiek laukiau? Visi man sakė, kad melas išaiškės... Bet kaip aš jai galėjau, tai pasakyti į akis. Aš įsimylėjęs bailys, štai kas aš. Meilė užvaldė mano protą. Vanesa ką tu su manimi padarei?
Ji išlėkė pro duris, net neatsigręždama atgal. Negalėjau toliau taip stovėti, atsitokėjęs bėgau link durų, tikėdamas ją sulaikyti. Išėjęs į lauką apsižvalgiau, bet niekur jos nemačiau. Išbėgau į gatvę, negalėjau visko taip palikti... Ji - mano gyvenimas, turiu kovoti... Bet ką aš čia kalbu? Dėl visko kaltas tik aš, kodėl buvau toks savanaudis? Teisybė sakė Vanesa, man rūpėjo tik aš pats. Tai buvo tik žaidimas, bet ji buvo kitokia, ypatinga... Todėl ir pavergė mano širdį, kuri buvo šalta, kaip ledas...
Nestovėjau vietoje, klaidžiojau gatvėmis bandydama ją rasti, nors tai gal ir atrodė beviltiška. Pakėliau galvą į dangų pajautęs lietaus lašus ant veido. Dangus buvo apsiniaukęs ir nesimatė nė vienos žvaigždės. Nesustojau eiti, nors drabužiai kuo toliau, tuo labiau šlapdami lipo prie kūno. Gatvėmis ėjo tik keli žmonės, bet tarp jų Vanesos nemačiau. Po kelių minučių pastebėjau ją sėdinčią ant suoliuko, nuo širdies nusirito akmuo.
Pagreitinau žingsnį skubėdamas prie jos, kai staiga sustingau. Šalia jos atsirado vaikinas, persimetė keliais žodžiais. Atsipalaidavau, tai jos koks pažįstamas, reiškia čia ne priekabiautojas. Ėjau toliau, kai vaizdas iškilęs prieš akis privertė mane sustoti. Nenoriai suspaudžiau kumščius. Vanesa verkdama puolė vaikinui į glėbį. Stovėjau nežinodamas ką daryti, kas tas vaikinas? Ir kodėl Vanesa jį apkabino? Vaikinas pakėlęs galvą pamatė mane, aš stovėjau vos už kelių metrų. Tada aš atpažinau jį, pyktis manyje tiesiog virė. To man ir reikėjo tikėtis, Augustas nelaukia nė minutės. Bet Augusto reakcija man buvo netikėta, jis pasimetęs paleido Vanesą iš glėbio ir atsitraukė nuo jos žiūrėdamas į mane.
- Augustai, kas atsitiko?- suglumusi paklausė Vanesa ir pasekusi jo žvilgsniu atsisuko į mane. Iš pradžių ji sutriko, bet greitai jos veide atsirado pyktis.
- Seki mane!?- šaltai paklausė.
- Norėjau pasikalbėti...
- Mes jau pasikalbėjom, daugiau neturiu ką tau pasakyti!
- Noriu tik paklausti, ar tu myli mane? Tau nesvarbi mūsų meilė, kad gali taip lengvai į ją spjauti. Suprask tu man visas gyvenimas, aš myliu tave...
Niekada gyvenime nesu ko nors taip prašęs, ypač merginos. Bet ji ne šiaip mergina, ji mano gyvenimo meilė... Aš ją praradau per savo kvailumą, dėl jos galiu maldauti atsiklaupęs, galiu padaryti viską. Bet negaliu susitaikyti su tuo, kad ji manęs nekenčia. Jos skausmas žudo mane...
- Aš tave mylėjau, bet tavo meilė buvo tik iš melo ir apgaulių, tai ne meilė...- lediniu tonu atsakė. Apsisuko ir čiupo Augustui už rankos tempdama kartu. Nebegalėjau susivaldyti, vėliau tų žodžių gailėjausi.
- Bet dabar myli Augustą? Vos pabėgusi nuo manęs, puolei jam į glėbį. Nemaniau, kad tu tokia...- prakeiktas pavydas, keikiau save mintyse.
- Galvok ką nori, man tas pats. Bet aš tau niekada neprilygsiu, man tik mokytis iš tavęs...-tarusi ėjo toliau.
Taip ir likau stovėti, vienas su savo mintimis... Ji išnyko iš mano akių, bet širdyje liko amžiams. Aš praradau ją... Kodėl? Kodėl aš ją taip myliu? Viskas pasisuko prieš mane. Jei ne tos prakeiktos lažybos... Kam aš į viską įsivėliau? Prakeiktas išdidumas, negalėjau nusileisti Augustui. Bet kas dabar iš to? Sudaužiau Vanesai širdį, ji man niekada neatleis... Parklupau ant kelių, kumščiais dauždamas į asfaltą. Sakoma vyrai neverkia, bet dabar man buvo atleistina. Nes verkė mylintis vyras... Netekęs vilties...
Taip praslinko patys ilgiausi mėnesiai, atrodė kad jie tęsiasi visą amžinybę. Pirmąjį mėnesį dariau viską bandydamas pasikalbėti su Vanesa, laukdavau valandų valandas prie jos namų, nes į vidų manęs niekas neįsileisdavo. Bet ji nė vieną kartą taip ir neišėjo. Ją pamatydavau tik darbe, bet po savaitės ji išėjo iš darbo... Žlugo dar viena mano viltis. Prašydavau Juliaus, kad pasiteirautų Anetos apie ją ir paprašytų leisti su ja nors kartą pasikalbėti. Bet atsakymas būdavo toks pats „Ji nenori tavęs matyti“. Kiekvieną kartą, tai išgirdus norėjosi šokti pro langą. Žinojau , kad ji mane myli, bet savo poelgio nepateisinu net aš pats. Bet ką aš turėjau daryti? Ji buvo mano galvoje ir širdyje kiekvieną minutę ir sekundę. Net sapnuose manęs nepalikdavo... Tai lyg bausmė man, žiauriau už kalėjimą. Buvimas toli nuo jos didžiausia kančia.
Atėjus mokslų metų pradžiai gimė viltis, kad galėsiu bent ją matyti. Ši mintis guodė mane, bet vėliau nesuvokiau, kad matydamas ją ir negalėdamas apkabinti, pabučiuoti yra sunkiau, nei nematyti. Per bendras pamokas stebėdavau ją, neatitraukdamas akių. Vildamasis, kad ji pažvelgs į mane, bet to taip ir nesulaukiau. Taip troškau išvysti jos šypseną, kuri taip mane žavėdavo. Bet kas dieną matydavau ją vis liūdnesnę... Julius kartodavo, kad aš virstu į zombį. Taip ir jaučiausi, buvau lyg nesavas, viskas aplinkui tapo pilka ir niūru. Rytais sugebėdavau atsikelti tik galvodamas, kad šiandien ją pamatysiu... Jos mėlynas, kaip vandenynai akis.
Laikas bėgo nepastebimai. Ryte ,kaip ir kasdien, nenoriai išlipau iš lovos. Pažvelgiau pro langą, ryškios spalvos medžių lapai krito ant žemės, jų buvo nusietas visas mano kiemas. Ruduo eina į pabaigą, artėja žiema... Pakėliau ranką ir pridėjau prie šalto stiklo, viskas turėjo būti kitaip... Nors praėjo tiek laiko aš neprarandu vilties... Užsimerkiau, norėjosi ištrinti jos atvaizdą savo galvoje, bet tai buvo neįmanoma... Pirmiausiai turėčiau išplėšti sau širdį.
Savaitgalis, pačios blogiausios savaitės dienos. Paklausit kodėl? Nes negalėdavau matyti Vanesos... šių dienų nekęsdavau labiausiai. Visą dieną praleidau gulėdamas ant sofos prieš televizijos ekraną. Išgirdau, kaip trinktelėjo durys antrame aukšte ir greitai žingsniavo laiptais žemyn.
- Darijau!?- sušuko Julius.
- Ko!?- vangiai atsakiau.
- Užteks tau čia sėdėti, išeikime kur nors. Supusi tu čia namie sėdėdamas.- kalbėdamas prisėdo ant fotelio.
- Niekur aš nenoriu eiti... – neatitraukdamas akių nuo ekrano atsakiau.
- Aš tavęs neatpažįstu, seniau negalėdavai nustygti vietoje, o dabar neišjudinsi. Nebūk ožys, einam...
- Matau, nepaliksi manęs ramybėje?- žvilgtelėjęs į jį paklausiau.
- Tikrai ne, lipk iš sofos ir eime. Juk šeštadienio vakaras.
Neturėjau jėgų ginčytis su juo, išsiropščiau iš sofos ir apsivilkęs striukę išėjom iš namų. Lauke jau buvo tamsu, ruduo darė savo. Ėjome gatve apie dvidešimt minučių, kol sustojome prie baro. Jis buvo man kažkur matytas, bet neprisiminiau kur.
- Sėskis prie staliuko arčiausiai scenos aš jį už rezervavau mums, greitai prasidės pasirodymas, o aš einu nupirkti alaus.- linktelėjau galvą pritardamas.
Sunkiai prasibroviau pro žmonių miną, jų čia buvo pilnas baras. Nors ir šeštadienio vakaras, bet ir tokia proga čia jų buvo per daug. Scenos šone prie sienos pamačiau laisvą staliuką, su lapeliu rezervuota. Tikriausiai dėl Juliaus minėto pasirodymo, čia tiek žmonių.
Vos man atsisėdus prie staliuko išgirdau žmonių plojimus ir automatiškai pažvelgiau į sceną. Jei nebūčiau sėdėjęs ant kėdės, tikriausiai būčiau nukritęs ant žemės. Ant scenos pamačiau Vanesą rankose nešančią gitarą, ji atsisėdo ant kėdės scenos viduryje. Ji atrodė nepakartojamai, su trumpu pilku sijonėliu, juodais ilgais batais ir palaidine su anglišku užrašu... Plaukai lengvomis garbanomis krito ant pečių, mano žandikaulis tiesiogiai prasme atvipo. Žiūrėjau į ją ir negalėjau atitraukti akių. Julius viską žinojo, todėl ir užsakė šį staliuką. Tik dabar supratau, kad čia tas pats Anetos dėdės baras.
- Labas vakaras visi, kiek jūsų čia daug...- prabilo šypsodamasi Vanesa. Jos akys žibėjo laime. Štai kaip ji sugebėjo iškęsti visus šiuos mėnesius. Ji dainavo. Net nemaniau, kad ji moka groti gitara
- Pradėsiu nuo dainos, kuri paskatino mane dainuoti.- nuleido galvą - taip pat ji man primena, kad meilė ne visada atneša tik laimę...
Širdyje pajaučiau skausmą, ji kalbėjo apie mūsų meilę. Perbraukė pirštais per stygas ir užgrojo melodiją, kuri privertė viską prisiminti iš naujo. Tai mūsų daina, kurią ji dainavo per mano gimtadienį. Šįkart jos balse jaučiau ne didelę meilę, bet skausmą. Pakėlusi akis nužvelgė salę, kai staiga sustingo pamačiusi mane. Mūsų akys susitiko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą