48 skyrius - Laužas

Laužas

Darijus rankose nešėsi gitarą, kurią iš pradžių buvo sunku įžiūrėti. Negalėjau patikėti, negi jis moka groti? Man to niekada nėra sakęs, nors ir aš nesakiau. Taip, mano tėvas mėgdavo groti gitara. Jis pasakojo, kad taip patraukė mano mamos dėmesį. Man visada patikdavo jo klausytis, ypač vėlais vakarais, kai visi trys sėdėdavome prie židinio. Visada svajojau būti panaši į juos, gal todėl muzika mano širdyje nuo pat gimimo.

Nors buvau visai maža, bet gerai atsimenu tėčio pamokas ir mažus mano delniukus braukiančius per gitaros stygas. Po tėčio mirties jo gitarą pasislėpiau savo kambaryje, kad nerastų pamotė. Viena gulėdavau susirietusi lovoje rankose laikydama gitarą. Vedžiodavau pirštu, per laiką išraižytas linijas. Tapau savamokslė, per laiką išmokau groti šiuo instrumentu. Prie jo puikiai tiko mano balsas. Visada įsivaizduodavau, kad toks pat balsas buvo ir mano mamos. Gitara jau kurį laiką guli mano kambaryje pamiršta ir visai nenaudojama. Manau, pagaliau atėjo laikas ištaisyti šią klaidą.

Darijus artėjo link manęs, blizgančios akys ir laiminga šypsena išdavė jo ketinimus. Nedrąsiai priėjo prie manęs ir atsisėdo šalia laužo prieš mane. Dirstelėjau į gitarą, ji neatrodė nauja, bet ir ne tokia sena, kaip manoji. Pakėliau akis įsižiūrėdama į jo veidą, jame mačiau meilę, jaudulį ir delsimą. Taip tylėdami ir sėdėjom, kol sukaupęs drąsą Darijus pagaliau prabilo.

- Vanesa, niekada tau nesakiau, bet gimtajame mieste lankiau muzikos mokyklą. Šią gitarą rankose laikiau paskutinį kartą prieš kelis metus, nė vienai merginai nesu grojęs. Bet tu nesi šiaip mergina, tu - mano gyvenimas , mano antroji pusė, todėl tikiuosi, kad tu man atleisi už viską ką esu padaręs blogą...- mano akyse kaupėsi ašaros.- buvau kvailys, todėl noriu, kad išklausytum šios dainos... tikiuosi tau patiks...- nutilo.

Pasidėjo gitarą ant kelių ir švelniai perbraukė per stygas. Sėdėjau sustingusi stebėdama kiekvieną jo judesį. Jo ranka sustojo ir žiūrėdamas į gitarą tyliai ištarė žodžius, kurie pervėrė man širdį.

- Myliu tave...

Ir tada, nelaukęs mano atsakymo, užgrojo pačią gražiausią melodiją, kurią esu girdėjusi. Aksominis jo balsas, galutinai mane užbūrė. Daina (Buckcherry – Sorry)

Oh I had a lot to say, was thinking on my time away,

I missed you and things weren't the same...

'Cause everything inside it never comes out right,

And when I see you cry, it makes me want to die...

I'm sorry I'm bad, I'm sorry you're blue,

I'm sorry about all things I said to you..

And I know, I cant take it back...

I love how you kiss, I love all your sounds,

And baby, the way you make my world go round...

And I just wanted to say, I'm sorry...

Ašara nuriedėjo skruostu, negaliu patikėti, kad tai mano Darijus...

This time I think, I'm to blame,

It's harder to get through the days ...

You get older and blame turns to shame ,

'Cause everything inside it never comes out right...

And when I see you cry, it makes me want to die..

I'm sorry I'm bad, I'm sorry you're blue,

I'm sorry about all things I said to you ...

And I know, I cant take it back,

I love how you kiss, I love all your sounds...

And baby, the way you make my world go round,

And I just wanted to say, I'm sorry ...

Norėjosi pašokti ir pulti jam į glėbį, bet mano kojos buvo sustingusios...Nesugebėjau pajudėti, nenorėjau nutraukti jo, to aksominio ir širdį virpinančio balso. Kaip jis nesupranta, kad man nereikia atsiprašinėjimų, aš jam už viską seniausiai atleidau.

Every single day, I think about how we came all this way,

The sleepless nights and the tears you cried...

It's never too late to make it right,

Oh yeah ....

Sorry...

I'm sorry I'm bad, I'm sorry you're blue,

I'm sorry about all things I said to you...

And I know, I cant take it back,

I love how you kiss, I love all your sounds...

And baby, the way you make my world go round,

And I just wanted to say, I'm sorry...

Užgrojęs paskutinį akordą, jo balsas nutilo. Dar viena ašara nuriedėjo skruostu, ar aš sapnuoju? Tai negali būti tikra, viskas per daug tobula. Užsimerkiau, giliai įkvėpiau ir atsimerkusi tikėjausi išvysti Darijų, norėjau įsitikinti ar tai realybė, ar tik mano fantazija žaidžia su manimi. Lėtai atmerkiau akis ir prieš save išvydau susirūpinusį Darijaus veidą, tikriausiai jį išgąsdinau su tokia reakcija. Atsistojęs padėjo gitarą ir priėjęs prie manęs apkabino.

- Vanesa, atsiprašau nežinojau, kad...

- Myliu tave, tu esi nuostabus..- nutraukiau jį ir stipriai apkabinusi priglaudžiau savo lūpas prie jo.

Daugiau nieko negalėjau pasakyti, juk tai tik žodžiai, nors jų buvo tiek daug. Lėtai atsitraukiau žvelgdama į akis, jose galėjau nuskęsti, norėjau nuskęsti.

- Tavo ašaros, maniau kad tau nepatiko..- tyliai ištarė stebėdamas mano reakciją.

- Kaip man gali nepatikti? Pasakyk tu man....- rankomis paėmiau jo veidą, švelniai pirštais perbraukdama per žandą. Trumpam užsimerkė ir vėl atsimerkė.- tau nereikia atsiprašinėti, viskas kas nutiko užmiršta. Turime žiūrėti į ateitį, suprantu kad sunku viską pamiršti, bet kartu galime pabandyti. Dabar esame kaip vienas, tavo skausmas - mano skausmas, tavo laimė - mano laimė. Myliu tave, kaip nieko nesu mylėjusi..- švelniai pakštelėjau į lūpas.- bei ačiū už dainą, ji nuostabi..- šyptelėjau.

- Aš tave taip pat myliu. Bet tik tiek?- vaidino nuliūdusį. Pasilenkiau ir dar kartą pabučiavau, šį kart šiek tiek ilgiau.

- Dabar geriau?- atsiplėšusi paklausiau.

- Ne, kažko dar trūksta.

- Ir ko gi dar besoti?

- Negi aš nusipelniau tik dviejų bučinių? Juk tiek stengiausi...

- Jei taip toliau, visai tave išlepinsiu...- pakėlė antakį vaidindamas įsižeidusį ir nustebusį.

- To tikrai nebus, gali neabejoti.

- Kad tu tampi nepasotinamas, o tai jau tikrai negerai.

- Nesąžininga...- nusuko veidą sukryžiuodamas rankas ant krūtinės, nesusilaikiusi prugštelėjau. Nors stengėsi tvardytis, mačiau jo veide šypseną. Staiga toptelėjo gera mintis.

- Manau galima šią problemą išspręsti kitaip.

- Kaip?- susidomėjęs paklausė.

- Staigmena. - nusijuokiau iškišdama liežuvį.- lauk manęs palapinėje, po dešimties minučių ateisiu.- Darijus nustebęs žiūrėjo į mane, o aš tik koketiškai mirktelėjau.

- Tu čia rimtai?- po kelių sekundžių pauzės paklausė.

- Žinoma, eik į palapinę.

Galiausiai atsistojo.

- Gerai, bet vis tiek nesuprantu tavęs. Negaliu patikėti, kad tu čia rimtai kalbi...- atsistojau ir rankomis atrėmusi į nugarą stūmiau link palapinės.

- Eik tu tiktai, sugadinsi viską. Lauk ir nekišk nosies iš palapinės.- galiausiai įstūmiau jį ir nespėjus nieko pasakyti užtraukiau užtrauktuką įkalindama jį.

- Lauk, aš greitai..- tarusi atsistojau. Tikėjausi, kad man pavyks.