Akys
Visus šiuos mėnesius vengiau jo žvilgsnio. Ir čia, vietoje kur galėdavau atsipalaiduoti ir nesijaudinti, pamatau Darijų. Šokoladinės akys priverčia mane sustingti. Bet negalėjau sustoti dainuoti. Prireikė daug jėgų, kad atsiplėščiau nuo jo žvilgsnio. Per šiuos mėnesius išmokau kontroliuoti save ir jausmus.
Užsimerkiau ir nuleidusi galvą pradėjau dainuoti dar jausmingiau. Nenorėjau jam parodyti savo silpnumo. Net negalėjau įsivaizduoti, kad man bus taip sunku. Visi šie mėnesiai buvo patys skaudžiausi mano gyvenime. Net tada kai gyvenau su pamote, palyginus, atrodė kaip rojus. Ir kodėl jis taip pasielgė? Sugriovė mūsų laimę. Galėjome dabar būti laimingi vienas kito glėbyje, o ne kankintis būdami toli vienas nuo kito.
Sudainavau dar pora dainų, kitos buvo linksmesnės, bet tai nepadėjo. Vis bijojau pakelti akis ir pamatyti jį. Baigiantis kitai dainai prabilau.
- Tikiuosi jums patiko. Kaip ir visada norėčiau išgirsti ir jūsų balsus. Neabejoju, kad yra žmonių, kurie norėtų padainuoti savo antrajai pusei ar tiesiog paskirti dainą, kurią galėčiau padainuoti aš. Taigi, ar yra norinčių?- bandžiau nežiūrėti į jį, bet akys pačios krypo į Darijaus pusę. Atsisukusi nustebau, jo staliukas buvo tuščias.- drąsiau..- nusišypsojusi nukreipiau žvilgsnį į salę.
- Aš norėčiau..- išgirdau balsą už savęs.
Jis prabilo į mikrofoną, kuris buvo padėtas ant žemės. Krūptelėjusi atsisukau. Išvydau stovintį Darijų visai šalia manęs. Mūsų akims susitikus, maniau kad išsilydysiu vietoje. Taip jų šalinausi, o dabar negalėjau atsitraukti... Mano širdis pradėjo plakti dar greičiau, pasimetusi nežinojau net ką pasakyti.
- Dainuoti pats ar paskirti dainą?- atsipeikėjusi paklausiau. Jis minutėlę pagalvojo, paskui šyptelėjęs atsakė.
- Pats, bet norėčiau, kad padėtum man...- nusišypsojo savo nepakartojama šypsena. Jaučiau, kaip pirmokė pametusi galvą. Daugybė porų akių žiūrėjo į mus, negalėjau parodyti ką ištiktųjų jaučiu šiuo metu. Norėjosi pranykti skradžiai žemėn. Kodėl jis taip elgiasi? Man ir taip sunku susilaikyti...
- Žinoma, jei žinosiu jūsų dainą...- dirbtinai nusišypsojau.
- Manau ją žinai, tai Buckcherry- sorry...- vos išgirdus pavadinimą nurijau seilę, jis tikrai nori mane nužudyti.- užteks, kad padėtum dainuoti priedainį.
- Gerai...- drebančiu balsu atsakiau.
Atsistojusi ištiesiau gitarą jam. Paėmiau jo mikrofoną ir įstačiau į stovą. Darijus jau sėdėjo ant kėdės. Aš linktelėjau parodydama, kad jis gali pradėti. Darijus užgrojęs melodiją pradėjo dainuoti... Stovėjau bandydama atsiminti, kaip reikia kvėpuoti.
Kiekvienas jo išartas žodis virpino mano širdį. Raminau save, kad aš galiu ištverti...Privalau. Jis jau artėjo link priedainio, giliai įkvėpiau ir pradėjau dainuoti kartu. Lėtai atsisukdama į jį. Jis taip pat pažvelgė į mane, mačiau kaip jo akys žibėjo. Tardamas kiekvieną žodį, jis tiesiog bandė mane įtikinti, kad visa tai tiesa. Bet aš negalėjau jam pasakyti "atleidžiu"... nors mano širdis šaukė priešingai...
Lengvai lingavau į ritmą, klausydamasi jo balso... Taip ilgai jo negirdėjau. Mėgavausi kiekviena sekunde. Vėl prasidėjus priedainiui dainavau kartu, šį kart neatsisukau į jį. Jaučiau kaip akyse pradėjo kauptis ašaros... Stengiausi jas sulaikyti, žvilgsnį nusukau į šalį, kad niekas jų nematytų. Daina ėjo į pabaigą, iš dalies buvau laiminga, bet kita dalis nenorėjo, kad jis sustotų. Pasigirdo garsūs plojimai, nedrąsiai atsisukau į salę, lengvai nuleidau galvą. Ašaros žibėjo mano akyse.
- Ačiū mūsų savanoriui už nuostabią dainą. Tuo ir baigsiu savo pasirodymą, ačiū visiems už dėmesį...- pasilenkusi padėjau mikrofoną ant žemės.
Atsisukau į Darijų norėdama pasiimti gitarą. Jis šypsojosi, bet kai įsižiūrėjo į mano veidą, šypsena dingo. Daugiau negalėjau jų laikyti, ašaros riedėjo mano skruostais.
- Vanesa.. atleisk man...- tarė meilės kupinu balsu.
Aš kaip išgąsdintas vaikas purčiau galvą ir čiupusi gitarą nulipau nuo scenos. Ant kėdės buvo padėtas gitaros įdėklas, drebančiomis rankomis į jį įdėjau gitarą ir užsimečiau ant peties. Patraukiau link baro išėjimo. Kaip ir tikėjausi išgirdau žingsnius už savęs. Net neatsisukusi. Užtrenkusi baro duris išėjau į gatvę. Pagreitinusi žingsnį pasukau namų link. Ranka nusivaliau ašaras, bet jos vis riedėjo.
- Palauk!- sušuko Darijus.
Negaliu nuo jo amžinai bėgti. Tai beviltiška. Sustojau ir lėtai atsisukau į jį. Jis pribėgęs sustojo prieš mane. Kelias sekundes stebėjęs mane, puolė į glėbį. Aš nesugebėjau susigaudyti, kas ką tik įvyko. Bet šiluma, kuri užliejo kūną, buvo tokia maloni, kad nenorėjau jos nutraukti. Mano rankos, kurios buvo nusvirusios prie šonų pakilo ir švelniai prisilietė prie jo nugaros. Taip ir stovėjome vienas kitą apkabinę ir netardami nė žodžio.
- Atleisk man, aš padarysiu viską...- sukuždėjo Darijus.
- To ko aš noriu negali padaryti...
- Leisk man pabandyti... Aš negaliu būti be tavęs, man tai ne gyvenimas. Tik pasakyk, padarysiu viską.
- Aš negaliu pamiršti, tu man sudaužei širdį.
- Žinau, manai man neskaudu...- atsitraukęs rankomis paėmė mano veidą.- neteisinu savęs, bet suprask prašau, prašau...
- Negaliu...- šaltai atsakiau ir patraukiau jo rankas nuo veido.
Bandė mane apkabinti.
- Neliesk manęs, suprask negaliu tau atleisti... Tu net neįsivaizduoji kaip aš kenčiu!
- Vanesa mieloji..- nekreipdamas dėmesio apkabino mane, aš pradėjau muistytis ir šaukti, kad paleistų.
- Negirdi? Paleisk ją!- išgirdau pažįstamą balsą. Darijaus rankos atsilaisvino ir aš pasitraukusi nuo jo atsisukau balso savininko link.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą