Pasiruošimas
Įžengus į vidų Aneta mane nusitempė prie baro. Vidus nesiskyrė nuo kitų barų, apšvietimas blandus, staliukai išsidėstę prie sienų, keli vidury salės. Bet mano akys sustojo ties nedidelės scenos, ant kuriuos gitara grojo ir dainavo jauna mergina. Jos balsas buvo toks švelnus. Mačiau, kad į dainą ji sudėjo visą širdį... Visi suklusę stebėjo ją ir negalėjo atitraukti akių, aš taip pat negalėjau.
- Sveikas dėde, seniai matėmės...- sušuko Aneta puldama apkūniam žilaplaukiam vyrui į glėbį.
- Sveika Aneta, koks netikėtas apsilankymas - paleidęs ją pastebėjo ir mane - o, atsivedei ir draugę.
- Taip, čia mano geriausia draugė Vanesa.
- Malonu...- šypsodamasi padaviau ranką.
- Man taip pat, gali mane vadinti Leo - šyptelėjo.
- Gerai Leo.
- Nestovėkit merginos, prisėskit prie laisvo staliuko. Aneta, kaip Elenai sekasi? Kaip jaučiasi?- sėsdamiesi prie staliuko paklausė Leo.
- Gerai, gydymas padeda. Artimiausią savaitę turėtų grįžti namo. Aš jos taip pasiilgau...- Anetos veidas paniuro.
- Greitai ją pamatysi, neliūdėk.
- Žinau, bet vis tiek. Dėde, aš norėjau tavęs, kai ko paprašyti.- nuleidusi akis kalbėjo Aneta.
- Taip ir maniau, kad čia ne paprastas apsilankymas - nusijuokė Leo.
- Mes norėjome tavęs paprašyti vienam vakarui pokylio salės. Penktadienį Vanesos vaikino aštuonioliktas gimtadienis ir mes norėjome padaryti staigmeną.- baigusi kalbėti pakėlė akis ir meiliai pažvelgė į Leo.
- Negi aš tau galiu pasakyti ne? Tu mano mylimiausia dukterėčia - šypsodamasi atsiduso.
- Ačiū tau dėde, tu nuostabus.- nenustygo vietoje Aneta.
- Taip, taip, taip...- mirktelėjęs atsistojo.- norite ją apžiūrėti?
- Taip, o ten yra aparatūra? Reikėtų parepetuoti.
- Parepetuoti?- suglumęs žiūrėjo į mus.
- Taip, tai staigmenos dalis. Vanesa dainuos.- tarusi pažvelgė į mane.
- Tikrai? Norėčiau paklausyti, ,man reikia naujos dainininkės bare. Ši dirbs tik vasaros sezonui.
- Manau Vanesa puikiai tiktų, ji dainuoja nuostabiai.- liaupsino mane Aneta.
- Aš ne.. ne..- lemenau.
- Pažiūrėsim ar Aneta teisi. Eime, parodysiu salę.
Atsistojusios su Aneta, nuėjom paskui Leo, kuris priėjo prie durų salęs gale. Ištraukęs raktus iš kišenės atrakino jas. Įėjęs pirmas į vidų, paspaudė jungiklį ir salėje nušvito šviesa. Salė buvo nedidelė, bet keturiasdešimt žmonių, ji puikiausiai tiko. Salės gale pastebėjau sceną, kuri buvo didesnė už sceną bare. Palei sienas buvo pastatyti du ilgi stalai ir daug kėdžių.
- Palieku jus vienas, tvarkykit viską, kaip jums patogiau. Mokėsit naudotis aparatūra?- kilstelėjęs antakį atsisuko į mus.
- Moku, juk pats mane mokeis su ja elgtis.
- Tik pasitikrinau, ar atsimeni. – taręs išėjo, uždarydamas duris už savęs.
- Na ką, pradėsim! - laiminga sušuko Aneta ir palikdama mane stovėti nubėgo ant scenos.
Apie dešimt minučių junginėjo įvairiausius laidelius ir mygtukus. Paskui įdėjo kompaktinį diską ir įjungė muziką. Pasigirdo gerai pažįstama melodija, Aneta nelaukdama įjungė mikrofoną ir padavė man. Žiūrėjau į jį ir nedrįsau ištiesti rankos.
- Vanesa imk, juk mes esame tik dviese. Atsipalaiduok...- ramino mane.
- Aš, aš... negaliu..- nuleidau galvą, žiūrėdama sau į batų galus. Aneta kelias sekundes pagalvojo ir nusišypsojusi tarė.
- Pabandyk kitaip...- įdėjo man į rankas mikrofoną ir nulėkė link jungiklių. Išjungė šviesas, liko tik viena blanki šviesa apšviečianti sceną. Po kelių sekundžių melodija užgrojo iš naujo. Giliai įkvėpiau ir dainos žodžiai nenorint liejosi man iš lūpų.
*******
- Kelkis Vanesa, mieloji kelkis! - šaukė senelė purtydama mane.
- Senele, aš noriu miego...- išlemenau ant galvos užsiklodama antklodę.
- Vaikeli, pavėluosi į darbą...- nesiliovė manęs purtyti.
Vos, vos atmerkiau akis,ir atrėmusi rankas į lovą atsisėdau.
- Senele, man šiandien laisva diena.
- Kaip tai? Juk šeštadienis, rytoj tau laisva.
- Šiandien Darijaus gimtadienis, reikia ruoštis...- trindama akis niurzgėjau.
- Užmiršau, atleisk mieloji.
- Nieko tokio, užteks miegoti. Laukia daug darbo. Senele, jei ateis Darijus, nieko neužsimink apie gimtadienį. Nesveikink, nieko nedaryk.
- Kodėl?- nustebusi žvelgė į mane.
- Visi apsimesime, kad užmiršom jo gimtadienį ir vėliau nustebinsim.
- Kankinsit?- nusijuokė senelė.
- Ak senele, juk šiandien jo diena. Ji turi būti tokia, kad jis atsimintų visą gyvenimą. Paerzinsim, juk taip bus dar linksmiau.
- Manau, jis atsimins.
- Pasistengsim, kad taip ir būtų.
Laiminga išlipau iš lovos. Patraukiau link vonios, kai staiga suskambo mano telefonas. Atsisukusi pamačiau senelę laikančią mano telefoną rankoje.
- Darijus?- paklausiau, senelė linktelėjo - vaidinimas prasideda...
Atsidusau ir žengiau link senelės, norėdama pakelti ragelį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą