Gelbėtojas
Nežinojau ką daryti, gal vytis? Ar tikėtis, kad jį pavys tas vaikinas. Kol stovėjau netekusi žado vaikinai nutolo. Pasisukus už kampo jų nebemačiau. Gal tai buvo jo draugas ir aš likau kvailės vietoje? Norėjosi savo pačios rankomis pasmaukti tą prakeiktą vagį. Rankinėje buvo viskas: piniginė su dokumentais, raktai nuo knygyno ir namų, telefonas.
Atsisėdau ant šaligatvio rankomis užsidegdama veidą, kuriuo riedėjo ašara. Verkiau kaip maža mergaitė pametusi lėlę, gaila tai buvo ne lėlė. Žmonės ėjo gatve nekreipdami į mane dėmesio, iš dalies džiaugiausi dėl to, bet kita dalis buvo pikta, kad niekas man net neketino nepadėti. Na tik tas vaikinas, bet manau jis buvo vagies bendras...
Išgirdau kažkieno žingsnius, kurie sustojo šalia manęs. Pakėliau akis ir prieš save išvydau tą patį vaikiną, kuris nusivijo vagį. Šis veidas, kur aš jį mačiau?
- Neverk, imk čia tavo rankinė.- ištiesė rankinę vaikinas. Nustebusi žiūrėjau į jį bandydama prisiminti. Vaikinas išvydęs mano veidą sutriko, tikriausiai tai dėl ašarų, o gal jis mane atpažino.
- Ačiū...- imdama rankinę tariau. Nenuleidome vienas nuo kito akių.
- Vanesa?- nedrąsiai paklausė. Kai jis išarė mano vardą prieš akis iškilo vakaras, kai iš kapinių ėjau namo. Tas pats balsas, tos pačios mėlynos akys.
- Vykintai?- suglumusi paklausiau. Vaikino veide nušvito šypsena, supratau, kad nesuklydau.
- Taip, negaliu patikėti , kad tave sutikau.- greitai nusivaliusi ašaras atsistojau.
- Iš pradžių neatpažinau tavęs, praėjau jau mėnuo. Tikriausiai kaltas išgąstis, na ir rytas.- atsidusau.
- O aš atsiradau, kaip koks supermenas ir sulaikiau vagį...- šyptelėjo.
- Dar kartą ačiū, net neįsivaizduoju ką daryčiau be rankinės, joje visi mano būtiniausi daiktai ir dokumentai.
- Pasirodžiau laiku ir vietoj. Džiaugiuosi, kad bent taip galėjau tau atsilygint.- nudelbė akis žemyn. Žvilgtelėjau į laikrodį.
- O ne, vėluoju į darbą. Turiu lėkti.
- Jau? Norėjau su tavimi pakalbėti, vis dėl to...- mačiau kaip jo veide nyko šypsena, to nenorėjau.
- Žinai ką, užsuk šiandien į darbą. Nueisime į gretimą kavinę ir pakalbėsim, gerai?
- Puiku, o kur tu dirbi?
- Knygyne, čia netoli už kampo. Lengvai rasi, ateik pusę pirmos.
- Gerai..- jo akys tiesiog švietė laimė, ar aš elgiuosi teisingai? Gal jis tikisi kažko daugiau.Vanesa nusiramink, negi manai visi vaikinai tavęs nori, surimtėk.
- Iki..- mojuodama nuėjau gatve, palikdama jį stovėti.
Negalėjau suprasti savo minčių ir jausmų. Jaučiau, jog jis man artimas, bet kodėl? Jis traukė mane, bet kitaip nei Darijus. Vykintui jaučiau tokius pat jausmus lyg Anetai ar Juliui.Tai keista. Mes vienas kitą matėme tik du kartus. Nuvijau šias mintis.
Pagreitinusi žingsnį pasiekiau parduotuvę. Nudžiugau, durys buvo užrakintos. Reiškia viršininkės nėra ir nereikės teisintis , kodėl pavėlavau. Ištraukusi raktus iš rankinės atrakinau parduotuvės duris. Vos įėjus apverčiau iškabą „atidaryta“, ir nužingsniavau prie prekystalio. Susmukau ant kėdės, vis dar negalėjau atsigauti nuo rytinio šoko. Svarsčiau ar gerai pasielgiau pasiūlydama Vykintui nueiti į kavinę, bet jis pagavo vagį, negaliu būti nemandagi.
Į knygyną pradėjo rinktis žmonės. Dažniausiai čia ateidavo nusipirkti laikraščių ar žurnalų. Knygyne yra ne tik knygų , bet ir įvairių suvenyrų, atvirukų ir panašiai. Labiausiai man čia patiko dirbti, todėl kad galėdavau paskaityti bet kokį naujausią žurnalą ar knygą. Gal kitiems tai atrodo nuobodus darbas, bet kadangi aš myliu knygas, tai man čia - rojus. Pusdienis praėjo ganėtinai greitai, tikriausiai todėl kad nestigo pirkėjų. Parduotuvei aptuštėjus, išsitraukiau žurnalą iš po prekystalio. Nekreipdama dėmesio į lankytojus skaitinėjau.
Aplink prekystalį kažkas vaikščiojo, kol galiausiai atsistojo prieš mane. Net nesivarginau pakelti akių.
- Panele, ar pas jus yra knyga „Kaip sužavėti nepaprasto grožio mėlynakę Vanesą“?- meiliai paklausė pažįstamas balsas. Nustebus pakėliau akis. Išvydau Vykintą palinkusį prie manęs ir gundančiai besišypsantį.
- Deja ne...- nusijuokdama atsakiau.
- Kaip gaila, nes man labai reikėtų. Aš tiesiog pametęs galvą dėl jos ir nežinau ką daryti.- nustatęs liūdną veido išraišką kalbėjo.
Mano šypsena akimirksniu dingo. To negali būti...
- Vykintai aš...
- Jau galime eiti? –pertraukdamas mane paklausė.
- Gal vis dėlto tai bloga mintis...- nusukau žvilgsnį.
- Kodėl?
- Vykintai aš turiu vaikiną...
Stojo tyla, nedrįsau net atsisukti ir pažvelgti jam į akis. Tiesiog spoksojau pro langą į praeinančius žmones.
- Vanesa, aš tik pajuokavau. Nesuprask klaidingai, čia tik draugiškai, juk ne kasdien tave išgelbėja nuo kvailiausio sprengimo, tokia graži mergina. Paprasčiausiai aš jaučiuosi tau skolingas, ir.... ir noriu su tavimi geriau susipažinti. Nepagalvok nieko blogo.
- Tik kaip draugai?- atsisukusi paklausiau.
- Taip.- užtikrino.
Apsižvalgiau po parduotuvę. Žmonių nebuvo, galėjau išeiti pietauti.
- Na gerai, galime eiti.- galiausiai nusileidau.
Pasiėmiau rankinę ir išėjome iš knygyno. Apvertusi iškabą ir užrakinau duris.
- Čia už kampo yra nedidukė kavinė...- tariau rodydama kur eiti.
Paėję gatve pasukome į dešinę. Neskubėdami žingsniavome gatve negalėdami nustoti kalbėti. Kalbėjom apie įvairiausius niekus, pradedant oru ir baigiant gyvenimo smulkmenom. Taip net nepastebėjau, kaip pasiekėme kavinę. Vykintas atidarė duris ir leido man eiti pirmai, paraudau. Išrinkau nuošaliausią staliuką, kad galėtume ramiai pakalbėti. Vos mums atsisėdus priėjo padavėja nešina meniu.
- Gal ko nors norėsite atsigerti?- maloniai paklausė.
- Man spraito...- atsakiau žvilgtelėdama į Vykintą.
- Man to paties.
- Tuojau atnešiu.- tarusi padavėja nuėjo.
Aš paėmusi meniu, atsiverčiau karštųjų patiekalų skyrių. Tikriausiai atrodžiau, kaip savaitę nevalgiusi, bet taip ir jaučiausi.
- Alkana?
- Dar ir kaip...- paraudusi nusijuokiau.- o tu?
- Reikėtų pavalgyti ir palaikyti tau draugiją.
- Šaunuolis, - šyptelėjau - hmm, manau užsisakysiu picą, atrodo skaniai. O tu?
- Man to paties.- net negalvodamas atsakė.
- Na kaip nori.- padėjau meniu į šalį ir atsirėmiau rankomis į stalą.
- Tai kaip tau sekasi?- pralauždama ledus paklausiau.
- Net nežinau, kaip apibūdinti. Manau, kad buvo ir geriau. O tau?
- Kol kas tai gana gerai. Na išskyrus šį rytą.- susiraukiau- Vykintai, galiu tavęs kai ko paklausti? Pirmąjį kartą neatsakei, tikiuosi nesupyksi.- nudelbiau akis.
- Kodėl norėjau nusižudyti?- šaltai paklausė.
- Taip...- nedrąsiai sutikau.
- Ar esi kada praradusi tau brangų žmogų?- žvelgdamas į rankas paklausė.
- Esu...
- O savo antrąją pusę, savo didžiąją meilę? Juk sakei turi vaikiną, kas būtų jei jis mirtų, atsakyk?- jo balse jaučiau pyktį.
Pakėliau žvilgsnį ir išvydau jo akyse kaupiančias ašaras. Ištiesiau ranką ir švelniai suspaudžiau jo savojoje.
- Užjaučiu... kaip tai atsitiko?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą