Maja
Nors nederėjo man klausti, bet smalsumas nugalėjo protą. Žinojau kaip jam skaudu, bet tai buvo puiki proga sužinoti, kodėl jis taip pasielgė. Vykintas žvilgtelėjo į mane, jo akyse mačiau tiek skausmo, pasigailėjau savo elgesio.
- Atsiprašau, nereikėjo man šito klausti, aš tik...
- Viskas gerai, manau išsipasakojus man palengvės ir gal labiau mane suprasi...- šyptelėjo, bet tai jis padarė tik norėdamas mane nuraminti. Nusišypsojau ir aš.
Įsivyravo tyla. Netrukus pasirodė padavėja nešina mūsų gėrimais. Atitraukiau savo ranką nuo Vykinto.
- Jau išsirinkote?- mandagiai paklausė.
- Taip, dvi studentiškas picas.
- Viskas?- pakėlusi akis nuo savo užrašų paklausė.
- Taip.
Padavėja paėmusi meniu nuėjo. Žvilgsnis vėl nukrypo į Vykintą, kuris nuleidęs akis žaidė su skrajute. Jau žiojausi klausti, bet jis kaip žinodamas pradėjo pasakoti.
- Mudu su Maja susipažinome prieš du metus. Vos ją pamatęs supratau, kad tai ji - vienintelė. Viskas buvo nuostabu, mylėjom vienas kitą, džiaugėmės gyvenimu.... Iki tos prakeiktos dienos...- Vykinto delnai gniaužėsi į kumščius.
- Kas nutiko? – smalsavau.
- Tai įvyko prieš du mėnesius. Su Maja susitarėm susitikti prie kavinės. Nuėjęs ten laukiau jos porą valandų. Ji net neatsiliepė telefonu. Krausčiausi iš proto, nujaučiau kažką negero. Nusprendžiau eiti jos ieškoti, pirmiausi patraukiau link jos namų. Einant ant tilto pamačiau susirinkusių žmonių būrį. Susidomėjęs priėjau pažiūrėti. Išvydau...- nutilęs nuleido galvą atsiremdamas rankomis.- ten gulėjo Maja - negyva. Kažkokie banditai užpuolė ją ant tilto ir apiplėšę nustūmė nuo jo... – su pykčiu išspjovė.
Apstulbusi žiūrėjau į jį. Visada maniau, kad taip nutinka tik filmuose, tai per daug žiauru, kad galėtum suvokti.
- Tai... nežmoniška...- išlemenau. Vykintas net nepajudėjo, po kelių sekundžių tylos pakėlė akis.
- Iš pradžių bandžiau surasti tuos niekšus, bet viskas buvo veltui. Galiausiai mečiau viską ir atvažiavau čia, į senelės namą, kuriame ji jau seniai nebegyvena. Norėjau pabūti vienas, pabėgti nuo namų, kuriuose viskas priminė tik ją. Bet tai nė kiek nepadėjo, negalėjau nė minutės negalvoti apie Mają. Galiausiai susiradau artimiausią tiltą ir nusprendžiau viską baigti.. Bet pasirodei tu. Iš pradžių pamaniau, kad esi Maja, jūs labai panašios...Tu man leidai suprasti, kad negalima pasiduoti. Mane prikėlei naujam gyvenimui. Nusprendžiau, kad turiu kovoti, Maja būtų to norėjusi...- likau šokiruota.
Akimirksniu atsistojau ir atsisėdusi šalia Vykinto stipriai apkabinau. Iš pradžių jis pasimetė, bet po kelių sekundžių taip pat mane apkabino. Taip sėdėjom kol prie mūsų priėjo padavėją. Kreivai nužiūrėjo į mus... Padėjusi maistą nuėjo.
Sutrikusi atsitraukiau nuo Vykinto ir akimirksniu atsiradau savo vietoje. Nieko netarusi čiupau įrankius ir pradėjau valgyti. Bandžiau suvokti ką aš padariau, bet tai buvo tik apkabinimas. Jam jaučiau ne simpatiją, bet kažką kitką. Lyg mus sietų ryšys, būtume artimi. Vykintas pasekęs mano pavyzdžiu taip pat pradėjo valgyti. Daugiau nekalbėjom, bent jau valgydami. Pavalgius nusprendžiau pakeisti pokalbio temą, ši buvo per daug skaudi.
- Sakei čia gyveno tavo senelė?- linksmai paklausiau.
- Taip, ji su seneliu išsikraustė prieš daug metų, kartu su mano tėvu. Senelis mirė prieš porą metų, o su senele sutariu puikiai, ji labai pasikeitė.
- Užjaučiu. Kodėl išsikraustė?
- Na, man bent jau senelė pasakojo, kad jos duktė, tai yra mano teta. Įsimylėjo vaikiną ne iš mūsų luomo ir su juo pabėgo. Seneliai negalėjo to toleruoti, todėl ir išsikraustė.
- Paliko ją?- suglumusi paklausiau.
- Taip, atsisakė jos kaip dukters. Supranti, jie per daug išdidūs žmonės. Nors man pačiam sunku tai suprasti, kaip galima atsisakyti savo vaiko. Dabar senelė labai gailisi ir nori surasto savo anūkę.
- Anūkę?- viskas tapo per daug pažįstama.
- Taip. Mano teta slapta susituokė su tuo vaikinu. Tai buvo lyg spjūvis į veidą. Garsios šeimos vienintelė duktė suteršė visos giminės vardą. Liko vienintelė išeitis, atsisakyti jos. Skamba žiauriai, bet tokia realybė. Nors ir kaip pyktų, bet jiems vis tiek buvo smalsu, kaip gyvena teta. Po metų sužinojo, kad teta pagimdė dukrelę. Senelius tai dar labiau supykdė, nuo tada ja daugiau nebesidomėjo. Iki tol kol sužinojo, jog ji mirė, bet buvo per vėlu viską taisyti. Laidotuvėse pirmą kartą pamatė savo anūkę, bet tetos vyras neleido net su ja susipažinti, manau tai visiškai suprantama. Po to jie išvažiavo gyventi į kitą šalį, dukters mirtis juos per daug sukrėtė.
- O kaip anūkė? Jie jos neieškojo?
- Bandė, bet jų neberado. Tikriausiai išvažiavo.
- O dabar jos vėl ieško?
- Taip, ji čia gyveno, bet nemanau ar įmanoma juos čia rasti. Matai, senelės sveikata pablogėjusi ir ji nori ją pamatyti ir taip pat atsiprašyti.
- Koks anūkės vardas?- prikąsdama lūpą paklausiau.
Viskas buvo per daug panašu, kad neatkreiptum dėmesio. Paklausiau vardo, nes norėjau galutinai įsitikinti, kad mano spėliojimai yra klaidingi. Bijojau - tai buvo didžiausia priežastis. Staiga suskambo mano telefonas. Ištraukiusi iš rankinės išvydau šviečiant ekrane viršininkės vardą.
- O ne, mano viršininkė. Aš vėluoju, ji mane tikrai užmuš. Atleisk, turiu eiti, darbas...- kaltai šyptelėjau
- Viskas gerai, suprantu. Užsuksiu kokią dieną pas tave į darbą. Pratęsime pokalbį.
- Būtinai...- nudžiugau.
Ištraukiau iš rankinės piniginę.
- O ne, vaišinu aš. Tu tik lėk, nenoriu kad ji tave užmuštų...- nusijuokė.
- Gerai, lekiu..- pakštelėjusi į žandą išlėkiau iš kavinės.
Nuleidusi galvą nepastebėjau prieš save stovinčio žmogaus. Ir vos išėjus iš kavinės kaktomuša susidūriau su juo. Pakėlusi galvą pamačiau Darijų, kuris meiliai susikabinęs kalbėjosi su kažkokia mergina.
- Ką visa tai reiškia!?- supykusi sušukau.
- O ką nematai?- atsakė mergina, dar stipriau įsikabindama Darijui į parankę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą