Aktorė
- Klausau- švelniai tariau, pakėlusi ragelį.
- Sveika mieloji.
- Sveikas, koks ankstyvus tu šiandien.- vaidinau nustebusią.
- Šiandien ne eilinė diena, negalėjau jos pramiegoti. -ironija slėpėsi jo balse, tikriausiai norėjo užsiminti apie savo gimtadienį. Na ką gi reikės apsimesti kvaile, šyptelėjau.
- Tai jau tikrai, šiandien šeštadienis ir dar nereikia į darbą, tikrai neeilinė diena.
- Na taip...- atsiduso.- šiandien tau laisva? Tada puiku, nueikim kur nors.
- Nebent vakare, Aneta manęs paprašė jai padėti, vėliau eisim į parduotuves. Atleisk, bet vakare būtinai susitikim. Septinta valanda tiks?
- Tiks..- liūdnai atsakė - daugiau nieko nenori pasakyti?- pilnu vilties balsu paklausė.
Prikandau lūpą, maniau, kad bus sunku, bet ne taip. Gerai, kad kalbamės tik per telefoną, kitaip išsiduočiau. Štai ir aktorė iš manęs.
- Myliu tave, iki! - linksmai sušukau.
- Aš tave taip pat...- nusivylusiu balsu tarė ir padėjo ragelį.
Kritau į lovą žiūrėdama į lubas, senelės kambaryje nebebuvo. Vanesa susikaupk, tu gali.. Bet jo liūdnas balsas, taip suspaudė man širdį. Turiu susiimti, kitaip viską sugadinsiu ir Aneta mane užmuš. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Išlipau iš lovos slinkdama link vonios. Greitai išsidžiovinau plaukus, apsivilkau džinsinį sijonėlį ir baltą palaidinę. Įsispyriau į basutes ir čiupusi rankinę nusileidau laiptais į apačią.
****
Stovėjau vidurį salęs ir džiaugiausi mūsų darbu. Viskas atrodė, kaip iš paveikslėlio, visur pilną balionų, įvairiausių papuošimų, o šviesos suteikė klubo įvaizdį.
- Na kaip?- priėjusi į ausį pašnibždėjo Aneta.
- Puikiai padirbėjom.
- Aš taip pat manau...- žvilgtelėjo į laikrodį.- tau jau laikas, pusė septinių, atsimeni mūsų planą?
- Kaip neatsiminsiu, jei visą dieną man ji kartojai po keturis kartus į valandą.
- Aš tik norėjau įsitikinti...- nusijuokė.
- Dovaną nupirkai?
- Tai žinoma...- krizeno.
- Ką nupirkai? -žvilgtelėjau į ją susirūpinusi, jos juokas nieko gero nežadėjo.
- Ji pravers, ne tik jam , bet ir tau...- nenustojo juoktis.
- Aneta, sakyk! - ji mane pradėjo jau erzint.
- Durex dėžę...- tarusi užsiėmė už pilvo ir pradėjo juoktis dar garsiau.
- Tu čia rimtai?- pasimetusi žiūrėjau į ją.
- Žinoma ...rimtai..- juokdamasi vos išlemeno.
- Aneta aš tave užmušiu! - sušukau ir čiupau už pečių pradėdama ją kratyti.
- Liaukis, man ir taip pilvą skaudą!
- Padarysiu, kad ne tik pilvą skaudėtų. – suurgzgiau.
- Nebūk žiauri, juk čia „ant bajerio“ viskas.- atgaudama kvapą tarė.
- Jei nebūtum mano geriausia draugė, nusukčiau tau sprandą.
- Kaip man pasisekė, kad tu mane myli.
- Tai jau tikrai...
- Tu jau lėk, kitaip pavėluosi, aš su padavėja pakalbėsiu. Persirengimui turėsi tik penkiolika minučių, tikiuosi spėsiu tave papuošti.
- Žinoma spėsi, juk tai tu esi tu!! – rankomis parodžiau į ją ir nesusilaikiusi pradėjau juoktis.
- Kaip juokinga.-žvelgė į mane piktu žvilgsniu.
- Gerai jau, lekiu, kitaip dar mane šitaip žiūrėdama nužudysi...- juokdamasi išėjau iš salės.
Linksma žingsniavau link namų. Ištraukiau telefoną iš kišenės ir parašiau Darijau, kad lauktų manęs namie. Po minutės gavau atsakymą „gerai“. Eidama bandžiau susikaupti ir įsijausti į savo vaidinimą, labiausiai bijojau išvysti Darijaus veidą ir suskysti. Tai būtų panašu į mane. Bet aš turiu pasistengti, viską darau dėl jo. Nenoriu, kad staigmeną sugriūtų dėl mano kaltės... o ne...
Klajodama savo mintyse, net nepastebėjau kaip pasiekiau namus. Trys kilometrai iš pradžių atrodė toli. Pakėlusi akis pamačiau Darijų atsirėmusį į namo sieną. Nuleidęs galvą kažką įtemptai galvojo.
- Labutis...-linksmai pasisveikinau.
- Sveika...- ne taip linksmai atsakė, pastebėjau jo liūdnas akis.
- Ar kas nutiko?
- Būtent, kad nieko neatsitiko! - vos ne išrėkė ant manęs.
Pasimetusi atsitraukiau žingsnį nuo jo. Norėjosi trenkti su per galvą.
- Darijau, aš ką nors ne taip padariau?- tyliai išlemenau.
- Ne, atsiprašau. Aš šiandien, kaip nesavas...- žengė žingsnį panaikindamas tarpą tarp mūsų ir švelniai apkabino.- juk diena dar nesibaigė tiesa?
- Žinoma. Eime kur nors? Nenoriu tupėti namuose, juk šiandien neeilinė diena.- miktelėjusi čiupau Darijui už rankos ir nusitempiau link gatvės. Tikslas buvo aiškus- baras...
Švelniai apkabinau jį per liemenį, jis mane taip pat. Ėjome šviesia gatve, kadangi vasara, todėl vakarai ilgesni. Oras nuostabus, nei per karštas, nei šaltas. Mėgavausi juo, bet tai buvo sunku, nes mano galva buvo pilna minčių ir klausimų. Kelias minutes tylėjome, nežinojau ką jam pasakyti. Gal jis suprato užuominą, bet ji buvo tokia nežymi, kad kažin ar jis ją bent pastebėjo.
- Kur mes einame? – galiausiai paklausė.
- Į vieną barą, šiandien su Aneta jame buvome, jis priklauso jos dėdei, šaunus vyrukas. Seniai buvome kur nors taip nuėję, manau šiandien tam puiki diena.
- Tu teisi, šią dieną norėjau praleisti tik su tavimi...
Patylėjau, nieko neatsakiau. Netrukus pasiekėm barą, įėjus patraukiau link pirmojo staliuko iš jo nesimatė durų į salę, o man ten reikėjo prasmukti. Priėjusi padavėja man šyptelėjo, tai buvo ženklas , kad ji viską žino. Padėjusi meniu ant stalo nuėjo.
- Ko norėtum?- vartydamas meniu paklausė Darijus.
- Net nežinau, gal kokių ledų. Darijau, aš nulėksiu į mergaičių kambarėlį, gerai?
- Žinoma...- tarė nepakeldamas akių nuo meniu. Nieko nelaukusi atsistojau nuo kedės ir patraukiau link baro, priėjau prie padavėjos.
- Aš jau einu, žinai ką reikės daryti?
- Žinau... Nesijaudink, viską padarysiu - šyptelėjo.
- Gerai.- tarusi apsižvalgiau.
Darijus vis dar vartė meniu, nepastebimai nulėkiau prie salės durų. Įėjau į vidų. Prieš save išvydau Anetą. Net nespėjau susigaudyti, kaip ji mane tempė link kambariuko prie scenos.
- Turim paskubėti, nežinau ar įmanoma per penkiolika minučių tave paversti dar gražesne.
- Negirk, o puošk!- nusijuokiau, kai ji man į rankas įbruko suknelę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą