53 skyrius - Artėjanti šventė

Artėjanti šventė

Dirstelėjau į Darijų, kuris pasimetusiu žvilgsniu žvelgė į mane. Nustebau, kai jose nemačiau baimės. Tada mano žvilgsnis nukrypo į merginą, kurios veide švietė šypseną, atrodė net laiminga. Sutrikau ir dar labiau užsidegiau. Tiek betrūko, kad pratrūkčiau. Tada labiau atkreipiau dėmesį į merginos tamsius plaukus, kurie buvo nupirkti iki pečių. Jos veidas man buvo kažkur matytas, bet negalėjau prisiminti kur. Tos akys...

- Vanesa, nesakyk, kad man pavydi?- nusijuokė mergina paleisdama Darijaus ranką.

- Julija...?- suglumusi paklausiau.

- Tapati...- nusijuokė ir apkabino mane.

- Čia tu? Aš tavęs neatpažinau, ką tu pasidarei plaukams?

- Norėjosi naujovių...- šyptelėjo.

- Aš jau buvau išsigandęs...- nusijuokdamas priėjo Darijus. Apkabino per liemenį.

- Jau maniau mane išdavinėji.

- Ar aš galėčiau?- nustebęs paklausė.

- Geras klausimas.

- Ei...- susiraukė

- Juokauju. O kaip tu čia atsiradai? Seniai tave bemačiau...- paklausiau Julijos.

- Nusprendžiau jus aplankyti, bet tavęs nebuvo namuose. Senelė pasakė, kad esi knygyne. Eidama sutikau Darijų, užsiplepėjom.

- Aš jos taip pat neatpažinau.- nusijuokė Darijus.

- Bet atrodai nuostabiai...- pridūriau.

- Ačiū.

Ir vėl suskambėjo mano telefonas, lyg pažadindamas mane.

- O ne, mano viršininkė, aš ir taip vėluoju. Atsiprašau, turiu lėkti.

- Nieko tokio, dar susimatysim... – apkabino Julija.

- Būtinai, viso. O tu eisi su manimi?- paklausiau žvilgtelėdama į Darijų.

- Ne, mano už pusvalandžio pravažiavimas, turiu eiti.

- Tada aš lekiu, iki..- pakštelėjau Darijui į žandą ir nulėkiau link knygyno.

Eidama žvilgtelėjau į laikrodį, jau antra valanda, tikiuosi viršininkė nenusuks man galvos. Pamačiusi knygyną sulėtinau žingsnį, giliai įkvėpiau ir įėjau į vidų. Pasimečiau, mano kėdėje sėdėjo Aneta. Apsižvalgiau, viršininkės nebuvo.

- Ką tu čia veiki?- nustebusi paklausiau.

- Pavaduoju tave. Nesijaudink, viršininkė išėjo, sakė tau perduoti šiuos dokumentus.

- Dokumentus?

- Taip, jie čia ant stalo.

Priėjusi prie stalo pakėliau popierius. Nusiraminau, tai buvo tik sąskaitos.

- Liepė pasirašyt?

- Taip ir atiduoti jai.

- Aišku, seniai manęs lauki?- prisėsdama šalia paklausiau. Peržiūrėjau sąskaitas ir greitai pasirašiau.

- Gal apie dvidešimt minučių. Tu man lieki skolinga, pardaviau laikraštį.- nusijuokė.

- Tikriausiai per visą savo gyvenimą neatsilyginsiu.

- Tikrai ne... – susimąstė - nebent papasakosi, kaip jums vakar sekėsi su Darijumi?- velniukiškai pakilnojo antakius.

- Ammm... buvo...- prikandau lūpą.

- Sakyk, nekankink manęs. - prisilenkė arčiau.

- Na, jis man padainavo dainą grodamas su gitara... – jaučiau, kaip žandai pradėjo kaisti.

- Tu ką? Rimtai? Eik tu sau, ir kaip? Nenusidainavo? – nenustygo vietoje.

- Tikrai ne, jo toks gražus balsas...- užsisvajojau.

- Net nebūčiau pagalvojusi, kad Darijus moka groti ir dar dainuoti.

- Sakė lankė muzikos mokyklą.

- Aišku tada... Jei jau prakalbom apie Darijų, tai ką tu jam dovanosi? Mes su Juliumi dar nenusprendėm.

- Dovanosiu? Kokia proga?- nustebusi žiūrėjau į ją. Apie ką ji čia kalba iki Kalėdų dar toli.

- Tu gal apsimeti? Juk po savaitės Darijaus gimtadienis...- prunkštelėjo.

- Liepos 27, tiksliai... Ir kaip aš galėjau pamiršti.- trinktelėjau ranka per pakaušį.

- Džiaukis, kad turi mane - savo galvą...- tarė dėdama ranką man ant pečių.

- Taip, mano galvele. O bus šventė?

- Julius sakė, kad jis nenori šventės. Nori dviese su tavimi. Nauja mokykla, mažai draugų.

- Bet juk aštuonioliktas gimtadienis.

- Aš tą patį sakau, gal surengiamame jam staigmeną?- kilnodama antakius paklausė.

- Nebloga mintis, o kas tokie būtumėme?

- Draugai ir klasiokai, dėl to dar reikia pagalvoti.

- Na gerai, o kur rengsime?

- Mano dėdė turi barą senamiestyje, ten yra pokylių salė su scena ir baru. Galėčiau jo paprašyti, kad išnuomotų man nemokamai, tik už gėrimus ir maistą sumokėtume. Nuo visų surinktume ir nupirktume vieną dovaną ir likusius maistui, bei gėrimams. Darijaus tėvai tai pat prisidėtų. – išbėrė.

- Tai tu čia viską suplanavai jau?- nusijuokiau.

- Žinai mane, mėgstu rengti vakarėlius.

- Oi žinau, neprimink...- susiraukiau.

- Nekaltink manęs, pati tada padauginai.

- Kaži kas man vis kartojo, „Nestabdyk Vanesa, gerk kol gali!“.- bandžiau pakartoti jos balsą.

- Aš taip sakiau? Neprisimenu.- apsimetė nustebusi.

- Tai darom staigmeną?

- Taip, reikia pakalbėti su dėde, padaryti kvietimus ir visiems pasakyti, kad tylėtų. Liko tik savaitė...- atsiduso Aneta.

- Dėl šito, tai aišku. O kaip dėl dovanos?

- Bendrą dovaną sugalvosiu aš, o savąją galvok pati. Tu geriau pažįsti Darijų, nei mes.

- Lyg tai padėtų.- pavarčiau akis.

- Būk romantiška ir kūrybinga...- šyptelėjo.

- Užteks užuominų, man jos nepadeda.

- Daugiau negaliu padėti...- tarusi pažvelgė į laikrodį.- man jau metas, susitariau susitikti su Juliumi, reikia pranešti dėl gimtadienio.

- Gerai, susitiksime rytoj.

- Tikiuosi jau būsi sugalvojusi.

- Aš irgi tikiuosi.

- Iki..- pamojavusi išėjo.

Likau sėdėti viena su savo mintimis. Ką aš galėčiau padovanoti? Nenoriu nieko banalaus ir paprasto.

Diena slinko, kaip niekada lėtai. Tikriausiai dėl to kaltos mano besisukančio mintys apie gimtadienį, labiau apie dovaną. Dovana, dovana, dovana... Mieliau išspręsčiau sunkiausią matematikos uždavinį, nei sukčiau galvą dėl dovanos. Baigus darbui užrakinau duris ir patraukiau link namų, kaip ir kiekvieną vakarą prie namų manęs laukė besišypsantis Darijus. Vos jį pamačiusi pagreitinau žingsnį ir puoliau į glėbį.

- Kokia meilė...- laikydamas mane glėbyje juokėsi Darijus.

- Tik dabar pamatei?

- Labiau pajaučiau.- trinktelėjau iš alkūnės į pilvą- už ką?- susiraukęs paklausė.

- Ko klausi, jei žinai.

- Gerai, gerai teisuole.

- Tai kaip tau šiandien sekėsi?

- Teorija laikysiu rytoj, o pravažiavimą kitą savaitę.

- Puiku, tikiuosi pasiseks.

- Ne tu viena tikiesi.- šyptelėjo.

- Eime į vidų?

- Ne, nenoriu , kad tavo senelė supyktų. Jau ir taip vos ne kas vakarą pas tavęs būnu, be to tau reikia pailsėti..- pirštais patraukė sruogą užkritusią man ant veido, ir užkišo už ausies.

- Darijau?- švelniai paklausiau.

- Taip.

- Labanakt mano meile...- sukuždėjau prie ausies.

- Saldžių sapnų mano gyvenime..- taręs švelniai prisilietė prie mano lūpų, kurios taip troško jo bučinio. Dabar supratau, ką aš jam galiu padovanoti ir ko jis nori. Dar nesupratot? Dovana esu Aš....