59 skyrius - Svetimos akys

Svetimos akys

Klausiausi toliau. Ranka atsirėmiau į sieną, kad nenugriūčiau. Viena mano proto dalelė nenorėjo suprasti, kas dabar vyksta. O kita puikiai suprato, kad viskas nesibaigs gerai.

- Nebus bet...- Darijaus balse jaučiau baimę.

- Jokių bet, papasakok jai viską. Aš kitos išeities nematau...

- Turi būti! Privalau rasti!- vos ne šaukė ant Juliaus. Darijus iš visų jėgų rėžė kumščių į nieko dėtą sieną. Krūptelėjau.

- Nusiramink, nieko nepakeisi. Čia buvo tavo klaida, todėl pats ją dabar turi taisyti.

- Padėk man, prašau...- rankomis atsirėmė į sieną. Mačiau, kaip vienos iš jų teka kraujas.

- Jei galėčiau, bet viską turi sutvarkyti pats. Aš einu pas Anetos, pagalvok...- išgirdau artėjančius žingsnius prie durų. Atšokau nuo jų ir greitai nulėkiau į salės vidurį.

Ieškojau tik vieno žmogaus, kuris padėtų atsakyti į visus klausimus, kurie sukosi mano galvoje. Ką jis padarė, kad dėl to negalėčiau jam atleisti? Tai turėtų būti rimta priežastis, aš jį myliu labiau už visą pasaulį. Bet už melą ir apgavystes niekada negalėčiau atleisti. Aš per daug kentėjau, kad leisčiau žaisti su manimi. Ilgai ieškoti nereikėjo, Viktorijos peroksidiniai plaukai švietė iš toli. Prasibroviau pro minią ir priėjusi prie jos čiupau už rankos. Ji pasimetusi pažiūrėjo į mane, bet kai atpažino nusišypsojo.

- Mums reikia pasikalbėti, tu turi man viską papasakoti!- lediniu balsu įsakiau.

- Apie ką tu?!- nepatenkinta susiraukė.

- Nevaidink nustebusios, žinai apie ką. Eime.

Tempiau ją už rankos link kambariuko prie scenos, tai vienintelė vieta kur galėjome ramiai pasikalbėti. Nors iš išorės atrodžiau stipri ir rimta, bet viduje klykiau ne savo balsu. Jaučiau, kad mano laimė pamažu blėsta. Žinojau, kad viskas truks neilgai... Privalau viską sužinoti, prieš Darijų negalėčiau susivaldyti... Įėjus į vidų uždariau duris ir atsisukau į ją.

- Tai ką nori sužinoti?- sunerdama rankas paklausė, balsas skambėjo šaltai.

- Neapsimesk kvailės, aš kalbu apie Darijų. Noriu sužinoti viską. Girdėjau kaip jis sakė, kad tu man viską papasakosi ir aš jam už tai neatleisiu... Ką jis turėjo omenį?- giliai įkvėpiau. Šiuos žodžius ištarti buvo taip sunku.

- Tu apie tai. Tada puiku, aš ir pati žadėjau tau papasakoti.

- Tada sakyk greičiau!

- Gal pirmiau pradėsiu iš pradžių. Kaip žinai mes su Augustu buvome draugai, bet nieko daugiau. Esame per daug panašūs. - nusijuokė.- tai va. Jis man papasakojo, kad jo pusbroliai persikrausto gyventi į mūsų miestą.

- Kuo čia dėtas Darijus?- pasimečiau.

- Darijus su Juliumi ir yra jo pusbroliai...- kaip visiems žinoma faktą išrėžė.

- Pusbroliai? bet man nieko nesakė...

- Mažai kas žinojo, tiksliau tik aš. Jie jau seniai nesutaria, Julius su Augustu išvis nebendraudavo. O su Darijumi buvo neišskiriami, bet po įvykio su viena mergina susipyko. Matai, jie abu mergišiai iš prigimties.

- Ką tu čia paistai? Kad Augustas - mergišius, tai suprantu, bet Darijus...

- Visgi kokia tu naivi. Tu dar nesupratai? Ta mergina - tu.

- Aš?

- Taip - tu. Paaiškinsiu tau. Kai Darijus atvažiavo čia mokytis, pirmąją dieną Augustas su juo mane supažindino. Ir žinoma Darijus papasakojo, kaip vakar sutiko labai gražią merginą, kurią palydėjo namo tam param... Darijui tai buvo tik ar viena nuotykis, aš tokius vaikinus atpažįstu iš toli. Su jais galėdavai pažaisti, bet daugiau nieko. Kai Darijus pasakė tavo vardą ir apibūdino, užkart tave atpažinau. Augustas susidomėjo tavimi ir Darijui pasiūlė susilažinti, kaip įrodymą kuris geresnis mergišius. Taikiniu tapai tu...

Jaučiau taip lyg mane būtų apipylę šaltu vandeniu. Negalėjau suvokti, kad tai tiesa. Tai tiesiog neįmanoma, Darijus negalėjo.

- Darijus netoks...- išlemenau.

- Tarsi tu jį pažįsti.- nusijuokė.- jis toks pats kaip ir Augustas, gal net blogesnis. Tai vat, jie susilažino, kad per savaitę tave suvilios. Pralaimėjęs perka dėžę alaus. Aš buvau ta, kuri perkirto jiems rankas.- patenkinta šyptelėjo.

- Bet Augustas man sakė visai kitą...- drebėjo ne tik rankos, bet ir balsas. Lėtai atsisėdau ant kėdės.

- Jis tiesiog viską užglaistė. Jis tikriausiai sakė, kad susilažino su draugais, kad tave pasiguldys į lovą?

- Taip...- suglumusi pritariau.

- Matai, viską ką aš tau sakau tiesa. Jie abu tave įsimylėjo, todėl aš tavęs tiek ir nekenčiau. Sugebėjai apsukti galvas dviems gražuoliukams, bet tikrai ne angeliukams. Augustas supratęs, kad tu myli Darijų ir nebenorėdamas tavęs skaudinti pasitraukė, gražiai pameluodamas. O ką Darijus? Patenkintas būna su tavimi ir jam nusispjaut į kitus. Jis net neišdrįso tau papasakoti. Žiūrint į jį ima siutas. Man tiesiog tavęs gaila, jis pučia miglą tau į akis...- be emocijų kalbėjo. Ji mėgavosi mano reakcija. Juk pagaliau atkeršijo. Sėdėjau ir žiūrėjau į tašką grindyse. Štai pasakos pabaiga...

- Tai jis žinojo ir apie Augusto grasinimą ir kad jis vos manęs neišprievartavo?- mintyse maldavau, kad ji paneigtų, bet protas teigė priešingai. Ji prieš atsakant ilgai galvojo.

- Tai jis suprato pats, bet tylėjo bijodamas, kad Augustas išsižios.

- Bijojo!?- išrėkiau- aš tiek turėjau iškentėti, o tai tik buvo jų žaidimas, sušikta pramoga!

- O ko tu tikėjaisi? Balto princo ant žirgo? Susitaikyk su realybe, toks gyvenimas. Pasitikėjimas žmonėmis dažnai būna kvailas sprendimas.

- Užsičiaupk! - pykčio kupinu balsu išrėkiau.- tikriausiai tu dabar patenkinta?!

- Man tai tas pats, čia tu turėtum džiaugtis, kad atvėriau tau akis. Atsimerk pagaliau, ne visi tokie geri ir kilnūs kaip tu.

- Užtenka pažiūrėti į tave!

Viktorijos veidas persikreipė, dabar ji supyko.

- Aš bent ne tokia kvaila, kaip tu.

- Žinoma ne, tu dar kvailesnė...- atsistojusi čiupau rankinę, kuri gulėjo ant stalo ir žengiau link durų.

- Galvok ką sakai! – burbtelėjo.

Stabtelėjau, net neatsisukusi atsakiau:

- Aš ir galvoju, deja tau nėra su kuo galvoti...- šyptelėjau, galėdama įgelti jai.

Išėjau iš kambario, net nesižvalgydama patraukiau link išėjimo. Nenorėjau nieko matyti, keikiau save mintyse. Kam aš patikėjau šia laime? Tai buvo tik dar viena svajonė, kuriai nebuvo lemta išsipildyti. Kodėl man? Kodėl? Niekada nesuprasiu, už ką man viskas. Ar aš praeitam gyvenime buvau žmogžudė maniakė? Aš negaliu to suvokti...

Ašaros riedėjo mano skruostu, norėjau išnykti ir nieko nejausti. Šio skausmo, kuris griaužia skylę viduje. Skylę, kuri niekada neužgis, ir visada kraujuos primindama apie save.

- Vanesa! - išgirdau šaukiant už savęs. Net neketinau atsisukti, ėjau toliau.

- Vanesa, kur tu eini?!- balsas artėjo.

Po kelių sekundžių balso savininkas čiupo man už rankos neleisdamas eiti. Nenoriai atsisukau, mūsų akys susitiko. Mano ašarotas ir skausmo perkreiptas veidas jį suglumino.

- Einu namo...- šaltai atkirtau.

- Kas tau atsitiko?!- susirūpinęs žiūrėjo į mane Darijus.

Žiūrėjau jam į akis ir tik dabar suvokiau, kad daugiau jų nebenoriu matyti. Dabar jos man svetimos.