Niekada
Atsisukusi išvydau blankią žmogaus figūrą, kurią apšvietė žibintas, kitoje kelio pusėje. Bet tiek užteko, kad atpažinčiau kas jis. Atsigręžiau į Darijų, norėdama pamatyti jo reakciją. Iš veido galėtum pamanyti, kad jam visai nerūpi nepažįstamo asmens vizitas. Stovėjo ramiai nužvelgdamas jį, bet Darijų išdavė rankos, kurios spaudėsi į kumščius.
- Ne tavo reikalas, eik iš kur atėjęs.- šaltai atkirto, bet įsmeigto žvilgsnio neatitraukė.
- Man rūpi viskas, kas susiję su Vanesa.- tokiu pat tonu atsakė Vykintas. Pažvelgė į mane.- ar jis tau ką nors padarė?- susirūpinęs paklausė.
- Ne, nieko nepadarė...- ramiai atsakiau.
Su Vykintu bendraudavome pakankamai dažnai, bent kartą į savaitę. Jis ateidavo į barą paklausyti mano dainavimo. Tikriausiai ir šį vakarą jis buvo, tik gaila nepastebėjau, nes visą dėmesį buvau nukreipusi į vieną asmenį. Tapome artimais draugais, man visada taip lengva su juo kalbėti, lyg būtų mano brolis, kurio neturiu ir neturėsiu. Jam papasakojau viską apie Darijų ir Augustą, jei ne jis, nežinau ar būčiau viską iškentusi...
Anetai net nereikėjo pasakoti, ji turėjo savo žinių šaltinį - Julių. O Augusto nemačiau jau labai seniai, po to vakaro išvyko mokytis į sostinę. Atleisti jam taip ir nesugebėjau. Nors mačiau jo pastangas, bet jos man atrodė dirbtinės ir nenuoširdžios. Žmogumi patikėti antrą kartą yra labai sunku.
- Girdėjai, o dabar eik! - sušuko Darijus.
- O tu tylėk!- dabar aš šaukiau ant jo.- neturi jokios teisės aiškinti kitiems ką turi daryti. Supratai?
- Ko tu gini jį? Kas jis, dar vienas tavo draugužis?
- Žinok Darijau, išvesi mane iš kantrybės. Iš pradžių atsiprašinėji ir meiliai kalbi, o paskui įžeidinėji. Ir tu manai, aš tau po to atleisiu?- buvau įsiutusi, kaip reikiant. Aš jo nesupratau ir nesuprasiu.
- Ne... suprask aš tiesiog susinervinau...- pasimetęs lemeno žodžius.
- Aš niekada nesuprasiu, ir nenoriu suprasti. Čia tu čiuožk iš kur atėjęs!- sušukau ir ištiesiau ranką rodydama į gatvę.
- Jis turi dingti!- net neketino nusileisti.
Griebė man už rankos trūktelėdamas prie savęs. Neišlaikiusi pusiausvyros parklupau ant žemės. Paskui viskas vyko labai greitai, po sekundės pakėliau galvą, ir išvydau Darijų gulintį ant žemės su prakirsta lūpa. Nespėjau net prasižioti, kai pajaučiau rankas ant liemens, kurios bandė mane pakelti nuo žemės. Pasidaviau joms ir netrukus tvirtai stovėjau ant kojų.
- Nesusižeidei?- švelniai paklausė Vykintas.
Nesugebėjau atsakyti, nes mano mintys ir akys buvo nukreiptos į Darijų, kuris gulėjo ant žemės ir bandė atsikelti. Nors jis to nusipelnė ir man visiškai turėtų nerūpėti, kaip jis jaučiasi, bet širdis to negalėjo suprasti. Troškau bėgti prie jo, padėti... Galiausiai apkabinti...
- Vanesa, ar girdi?
- Man...viskas... gerai..- išlemenau.- palydėk mane namo, nenoriu jo matyti.
- Gerai, eime...- ranka apkabino mane per nugarą ir švelniai stumtelėjo.
- Vanesa aš tave myliu ir taip lengvai nepasiduosiu, ypač žinodamas, kad tu mane myli! - pasukau galvą išgirdusi Darijaus balsą, Vykintas vis dar mane vedė.
Žiūrėjau į jį ir jaučiau, kaip dalelė manęs pasilieka kartu su juo. Žinoma aš jį myliu ir net nežinau ar įmanoma šį jausmą užgožti, jis per daug stiprus. Jei ne Vykintas, aš nebūčiau atsispyrusi šiai traukai.
- Neklausyk jo, jis žino tavo silpniausia vietą... aš šalia..- sušnibždėjo Vykintas stipriau prisispausdamas mane prie savęs. Atsigręžiau į gatvę sugniuždyta ir dar labiau kraujuojančia širdimi. Ėjome tylėdami, tik pasiekus namus prabilau.
- Ačiū tau...- atsitraukiau ir atsistojau prieš jį.
- Mačiau, kaip jis sekė tave, kai tu išėjai iš baro. Nujaučiau, kad tai geruoju nesibaigs...- nepatenkintas papurtė galvą.
- Gal užeisi į vidų, pavaišinsiu karšta arbata?- nusišypsojau.
- Negalėčiau atsisakyti...- nusijuokė eidamas į vidų. Vos įėjus patraukėm į virtuvę, paėmusi arbatinuką užkaičiau vandenį. Iš spintelės paėmusi du puodukus, įdėjau arbatos. Vangiai atsisėdau ant kėdės prie stalo.
- Atsiprašau, kad tau teko viską pamatyti...- nuleidusi galva pirštu vedžiojau stalo paviršiumi.
- Tu nekalta dėl to.
- Gal ir ne, bet dėta. Žinojau, kad vieną dieną taip nutiks... Kasdien man vis sunkiau čia gyventi, kai jis taip arti...- atsidusau.
- Vanesa, aš norėjau su tavimi apie kai ką pakalbėti.
Susidomėjusi pakėliau galvą.
- Apie ką?
- Šiandien sužinojau, kad mano močiutę paguldė į reanimaciją. Jos dienos suskaičiuotos...- jaučiau jo balse skausmą.
- Vykintai, užjaučiu aš...- per stalą ištiesiau ranką ir paėmusi švelniai spustelėdama.
- Ačiū... aš privalau išpildyti jos paskutinį norą.
- Kokį?
- Vanesa...- jį nutraukė šaižus arbatinuko švilpimas, žinoma pačiu laiku.
Susiraukusi atsistojau ir užpyliau arbatą. Vieną puoduką pastačiau prieš Vykintą, kitą šalia savęs.
- Tęsk...- gurkštelėdama linktelėjau jam.
- Kokia tavo pavardė?- ramiai paklausė.
- Butkaitė...- nedrąsiai atsakiau.
- Gimei tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmais metais, gruodžio pirmą dieną?- jau linksmesnis paklausė.
- Taip...- dabar tai tikrai buvau pasimetusi, koks čia tardymas? Vykintas plačiai nusišypsojo, lyg laimėjęs milijoną.
- Reiškia aš teisus...- kalbėjosi su savimi.
- Apie ką tu čia kalbi, gali man paaiškinti? Aš nieko nesuprantu.
- Vanesa, dabar aš galėsiu išpildyti močiutės norą.
- Kokį dar norą?
- Prieš mirtį pamatyti anūkę.- vis dar laimingas žvelgė į mane.
- Ir kuo aš čia dėta?
- Mano močiutės anūkė ir mano pusseserė yra vardu Vanesa Butkaitė...
- Aš?- žiūrėjau į jį ir bandžiau suvokti, kad tai gali būti tiesa. Vykintas mano pusbrolis?
- Taip tu... Aš visada tai nujaučiau. Šiandien buvau vaikų namuose, kuriuose augai, ten gavau tavo dabartinį adresą. Kai jį išvydau, negalėjau patikėti. Norėjau pats įsitikinti, nors viskas buvo akivaizdu...
- Tu mano pusbrolis? – negalėjau atsigauti nuo patirto šoko.
- O tai blogai?- vaidino supykusį.
- Ne, tai nuostabu!- šaukdama pakilau nuo kėdės ir pribėgusi prie jo stipriai apkabinau.
- Tai geriau nei nuostabu...- atsiduso jis.
- Aš turiu pusbrolį, negaliu patikėti.
Žvelgiau į gerai pažįstamą veidą, niekada nebūčiau pagalvojusi , kad mus sieja daugiau nei paprasta draugystė. Mus sieja kraujo ryšys. Likimas žaidžia su manimi, kas toliau manęs laukia? Ar kada nors vėl būsiu laiminga Darijaus glėbyje? Tiek klausimų, o atsakymo nė vieno nežinau... Laikas atsakys, o rytojus parodys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą