Sunki būklė
Tyla ir veriantis skausmas krūtinėje gniuždė mano viltį, kad viskas bus gerai. Šie žodžiai seniau man atrodė tokie bereikšmiai, o dabar troškau, kad juos galėčiau pasakyti su šypsena veide, bet negaliu. Krištolinėmis akimis žvelgiau į Augustą, kuris tikriausiai mėgavosi šia akimirka. Ir kodėl aš juo patikėjau? Augustas nė kiek nepasikeitė, štai iki ko privedė mano perdėtas pasitikėjimas žmonėmis. Gal tai ir buvo jo planas? Sukurti idealaus angelėlio paveikslą, o tada durti į paširdžius netikėčiausią akimirką.
Esu tikra, kad viską žinojo apie gaują, kuriai priklausė Darijus. Jie artimi pusbroliai, na bent jau buvo. Tai tiesiog akivaizdu. Pyktis ir skausmas veržėsi lauk, kildama aukštyn gerkle ir kutendama balso stygas.
- Pasitrauk nuo manęs!- staigiu judesiu patraukiau savo ranką, kurią jis laikė.
Jaučiau pasišlykštėjimą žiūrint į jį, pagaliau man nušvito akys. Ir viskas įvyko tik tada, kai smukau žemai, žemai...
- Vanesa, tu ne taip supratai...- suglumo pamatęs mano reakciją.
- Ne Augustai, dabar aš viską supratau! Tai toks buvo tavo planas? Aš tikra kvailė patikėjusi tavimi ir šituo vaidybišku elgesiu! - šaukiau kiek leido jėgos. Kvėpuoti darėsi vis sunkiau, giliai alsavau gaudydama orą.
- Tu mane bandei išprievartauti, sumušei tiek, kad patekau į komą. Ar tu bent suvoki ką tu man padarei? Mano gyvenimas ir taip buvo juodas, o tu pasistengei padaryti dar juodesnį... Tu... tu...- mano balsas užlūžo, daugiau negalėjau ištarti nė žodžio.
Rankomis užsidengiau ašarotą veidą. Nežinojau net ką galvoti, galvoje tikra sumaištis... Darėsi vis sunkiau susigaudyti kur tiesa ir kur realybė.
- Nusiramink, tu ką tik pabudai ir nežinai ką kalbi.- pajaučiau jo ranką sau ant peties, kurią akimirksniu nusipurčiau.
- Neliesk manęs...!- išlemenau pykčio kupinu balsu.
- Vanesa paklausyk, Darijus...
- Nekalbėk apie jį, aš nenoriu girdėti nė vieno žodžio iš tavo lūpų!
- Paklausyk manęs !- sušuko išmušdamas mane iš vėžių.
Sutrikusi pažvelgiau į jį, mano galvoje sukosi mintys, dėl kurių nenorėjau klausytis Augusto. Bijojau sužinoti, kad Darijus mirė, jog daugiau niekada nepajausiu jo saldžių bučinių, nesijausiu laiminga ir saugi jo glėbyje. Šios mintys gniuždė mane... Kova tarp Darijaus ir Augusto niekada nesibaigs, tol kol vienas pasišalins iš žaidimo. Jeigu Darijus nebūtų miręs, tai kam tada pasirodė Augustas? O gal, kad pabaigtų jį... Ne, jis negalėtų.
- Darijus mirė?- tyliai paklausiau, nenuleisdama nuo jo akių.
Nors ir neturėjau priežasčių tikėti Augustu, bet nemanau, kad jis būtų išdrįsęs pameluoti, atsakydamas į šį klausimą.
- Ne, jis dabar reanimacijoje...- pasakė, taip lyg tai būtų blogiausia žinia.
Džiaugsmo palaima persmelkė mane. Mano pasaka dar nesibaigė, o princas laukia manęs. Vaikiška? Bet mūsų gyvenimas ir prasideda nuo vaikystės. Visgi vieno dalyko negalėjau suvokti.
- Kodėl tu čia?- rimtu balsu paklausiau.
- Aš tau juk sakiau, kad ketinau grįžti ir...
- Ne!- pertraukiau jį - nemeluok man, tu viską žinojai...
- Ką žinojau? Apie ką tu čia kalbi?- žiūrėjo į mane, kaip į beprotę.
- Apie gaują, kuriai priklausė Darijus.
- Kuo ji čia dėta?- nustebo.
- Žinojai?
- Na ne...- žiūrint į jį tik dabar suvokiau, koks jis puikus aktorius, net vertas Oskaro - aš vis dar nesuprantu, kuo dėta gauja? Juk jis ją paliko ir seniai nebėra jos narys.
- Patinka apsimesti kvailiu ar mane tokią laikai? Tai gaujos nariai sumušė Darijų, viską vyko mano akivaizdoje. Aš atsipirkau tik tiek...
- Atas...- tarė susimąstęs.
- Taip jis, bet kol kas niekas negali žinoti. Pasirodė mano spėliojimai pasitvirtino. Tikriausiai dabar esi labai patenkintas, matai ką jie padarė? Darijus vos nemi...- negalėjau išarti šio žodžio - dink man iš akių!- manęs nesuglumino jo liūdnos ir pasimetusios akys, laikiausi iš paskutiniųjų.
- Neprisigalvok Vanesa...- tarė nuleisdamas akis.
Netikėtai atsivėrė durys ir pro jas įėjo seselė nešina vaistais. Įtampa vyravusi palatoje išsisklaidė, bandžiau nusiraminti.
- Prašyčiau išeiti iš palatos!- tarė seselė nužvelgdama sėdintį Augustą.
Norėjosi pašokti iš lovos ir išbučiuoti seselę už šiuos žodžius. Jis maldaujančiai pažvelgė į mane, nesupratau ko jis tikisi iš manęs? Kad antrą kartą padarysiu tą pačią klaidą? Ir ko gali tikėtis iš žmogaus, galėjusio mane taip įskaudinti, ne tik morališkai bet ir fiziškai. Lyg duodama jam ženklą atsiguliau ant lovos atsukdama jam nugarą. Ilgai laukti nereikėjo, Augustas po kelių sekundžių atsistojęs išėjo iš palatos, netardamas nė žodžio. Seselė priėjusi prie manęs maloniai nusišypsojo.
- Ištieskite ranką,- tarė švelniu balsu, taip ir padariau.
- Kiek laiko aš čia esu?- pasinaudojau proga sužinoti daugiau.
- Antra diena.- leisdama vaistus į kateterį atsakė.
- Ilgai man teks čia būti?
- Manau, kad ne, gydytis galėsite namuose.- jos atsakymai didino mano smalsumą.
- O gal žinote, kaip jaučiasi vaikinas, kurį atvežė kartu su manimi?- prikąsdama lūpą paklausiau.
- Jums jis brangus?- šyptelėjusi paklausė.
Jaučiausi lyg kalbėčiau su gera drauge, o ne su nepažįstamu žmogumi.
- Net neįsivaizduojate kaip...- atsidusau nuleisdama akis.
- Dabar jis reanimacijoje, būklė labai sunki. Smarkūs sumušimai, keista, kad jūs atsipirkote tik tiek...
- Bet gyvens...?- tariau vos laikydama ašaras.
Tai labiau teiginys, nei klausimas. Tiesiog tikėjau, kad jis nepasiduos, tiek kovojęs negali mūsų palikti.
- Jei tikėsi, taip ir bus. Jis kovoja dėl savo gyvybės, dabar suprantu dėl ko...- nusišypsojo.
Veidu nuriedėjo ašara, kurios negalėjau sulaikyti. Mano kūnu perėjo maloni šiluma, nuo kurios jis tapo sunkus lyg akmuo. Pasijaučiau tokia pavargusi ir mieguista.
- Pranešite man viską apie jo būklę,- tariau, kai nebegalėjau išlaikyti vokų.
- Žinoma, o dabar miegok, tau reikia pailsėti...- kaip aidas, skambėjo jos žodžiai mano galvoje.
Miegas užvaldė mano silpną kūną, negalėjau priešintis su šia didžiule jėga. Miegas geriausias vaistas? Gal ir taip, bet man daug geresnis vaistas būtų besišypsantis Darijaus veidas. Toks pats laimingas ir kerintis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą