Bejėgis žvėrelis
Negi gyvybė tokia bevertė, kad kitas žmogus galį ją atimti be jokios sąžinės graužaties? Koks tada turi būti žmogus? Be jausmų ir širdies, bet ar jį gali vadinti žmogumi? Aš negaliu, nes toks žmogus labiau panašus į gyvulį...
Tukt, tukt, tukt...
Silpni širdies dužiai atsimušė į krūtinę. Visą gyvenimą atsiminsiu šią akimirką, jo tylų kvėpavimą, plakančią širdį... Jis manęs nepaliko, kovoja, kaip ir aš kovoju kartu su juo... Tai dar ne pabaiga ir aš negaliu leisti viskam sugriūti.
Pakėliau galvą ieškodama , nors vieno žmogaus. Juoda naktis trukdė ką nors įžvelgti, nemačiau nė gyvos dvasios. Ir ką man dabar daryti? Negaliu leisti Darijui mirti, sau to niekada neatleisčiau. Ledinėmis rankomis pradėjau ieškoti kišenėse telefono. Rankos buvo taip sušalusios, kad vos įstengiau jas pajudinti. Telefono neradau. Streso būsenoje buvo sunku galvoti, o kaip gali būti nesunku. Kai ant plauko kabo tavo mylimojo gyvybė.
- Darijaus telefonas...- toptelėjo į galvą, vos galėjau atpažinau savo balsą.
Tylus ir pilnas išgąsčio, jis atspindėjo mano savijautą. Nieko nelaukdama įkišau rankas į jo kišenes ieškodama vienintelio išsigelbėjimo būdo. Pirštais užčiuopiau kažką kieto, kęsdama skausmą ištraukiau jį. Rankose laikiau Darijaus telefoną... Giliai alsuodama atradau pirmąjį pasitaikiusį žmogaus numerį, kuris galėtų padėti.
Kūnas sunkiai klausė mano proto, vis dar negalėjau atsigauti nuo patirto šoko. Vos užsimerkus prieš akis iškyla šaukiantis ir raitantis iš skausmo Darijus, kurį spardė patenkinti gaujos nariai. Keli ilgūs signalai... Su kiekvienu juo, mano širdis plakė vis greičiau. Nenuleidau akių nuo Darijus, tai buvo didžiausia priežastis nepasiduoti.
- Klausau...- pasigirdo apsimiegojęs balsas.
- Juliau!- verksmingu balsu prabilau.
- Vanesa? Kas atsitiko? Pala, juk čia Darijaus numeris...- pasimetęs klausinėjo Julius.
- Padėk Juliau, Darijus...- rauda išsiveržė iš mano krūtinės, kūkčiojau į ragelį negalėdama pasakyti nė vieno žodžio.
- Kas Darijui? Vanesa kalbėk, kur tu esi!?- išsigandęs šaukė į ragelį.
- Skersgatvyje netoli kavinės...- išlemenau - greičiau Juliau, jis miršta!
Telefonas nukrito ant žemės, išlydęs iš mano sustingusių pirštų. Tikėjausi, kad Julius išgirdo kur mes esame. Dabar liko tik laukti... Drebėdama prisiglaudžiau prie Darijaus kūno, lyg viso šito nebūtų nutikę. Prieš porą valandų laimingi glaudėmės vienas prie kito, džiaugėmės, juokėmės, bučiavomės... O dabar? Verkdama apsikabinau jo bejėgį ir sušalusį kūną... Nusiraminau išgirdusi Darijaus širdies plakimą, stengiausi klausytis tik jo... Jis šalia, jis gyvas, tai man buvo svarbiausia.
Likimas mane daug kartų smukdė ir trypė, bet visada sugebėdavau atsistoti ir eiti toliau. Tikėjau, kad ir dabar jis tik bando mane. Jis negali iš manęs atimti Darijaus, tai būtų neteisinga. Aš turiu teisę būti laiminga. Negi Dievas toks negailestingas?
- Vanesa!- atsisukau šaukiančio balso link.
Buvo sunku atsiplėšti nuo Darijaus, nes kiekvienas mano kūno lopinėlis troško būti su juo visada, nepaleisti... Bijojau jo netekti. Nenoriai pažvelgiau į dvi žmonių figūras, kurios bėgo link manęs. Mano galva savaime nusviro ant Darijaus krūtinės, jėgos blėso ir raižantis skausmas kojoje jų nė kiek nepridėjo. Spengiančią tylą sudrumstė neramūs žingsniai, kurie sustojo visai šalia manęs.
- O ne, Vanesa!- nors mane norėjo pasiglemžti tamsa, bet sugebėjau atpažinti išsigandusį Anetos balsą.
- Darijus...- vos girdimai išlemenau.
- Nestovėk, padėk!- rimtu balsu sušuko Julius.
Netrukus pajaučiau rankas , kurios bandė mane atplėšti nuo Darijaus. Nepajėgiau pasipriešinti... Kokia aš savanaudė, noriu būti su juo visada, nors tai net gali pražudyti jį. Atsidūriau ant Juliaus rankų, sudejavau, kai jis užkliuvo mano koją.
- Nusiramink, tuoj viskas baigsis...- švelniai sukuždėjo Julius.
- Kas čia atsitiko?- drebančiu balsu paklausė Aneta.
- Ar pati nematai!?- įniršęs sušuko Julius.- daryk dureles, greičiau, turime paskubėti.
Šiltas oro gūsis užliejo mano kūną, pajaučiau minkštą pagrindą po savęs. Lyg bejėgis žvėris susiriečiau į kamuoliuką, paskutiniai jėgos likučiai visiškai išblėso. Fizinis skausmas išnyko, bet vidinis ne. Mane apgaubė beribė tamsa... Prieš tai išgirdau tris žodžius, kurie dar ilgai skambėjo mano galvoje „Viskas bus gerai“.
Dinkčiojantis skausmas išsklaidė mane supančią tamsą. Lėtai bandžiau atmerkti akis.
- Ji atsigavo...!- laiminga sušuko Aneta.
- Vanesa, ar girdi mane?
Mirksėdama bandžiau susigaudyti aplinkoje. Lėtai pasukau galvą link balso, miglotame fone išvydau besišypsantį Augusto veidą. Kelis kartus sumirksėjau netikėdama ką matau. Kaip jis čia atsirado? Ir po galais kur aš?
- Augustai?- užkimusius balsu sukuždėjau.
- Taip čia aš...- tvirtai laikydamas mano ranką žvelgė į akis.
- Kaip jautiesi? - nekantraudama paklausė Aneta, kuri stovėjo šalia lovos Juliaus glėbyje.
Vangiai pažvelgiau į juos, bandžiau nusišypsoti, bet jaučiausi lyg mano kūnas būtų akmeninis, nesugebėjau jo valdyti.
- Jaučiuosi tokia bejėgė... kur aš esu?- tyliai paklausiau.
- Ligoninėje...- ramiai atsakė Augustas.
Atsisukau į jį, jo šiltas delnas, taip maloniai ramino. Jau buvau pamiršusi, kaip man lengva ir gera su juo... Džiaugiausi matydama jį šalia po tiek laiko.
- Augustai...- vos tramdžiau ašaras.
- Nusiramink, viskas gerai, aš šalia...- ranka perbraukė per mano žandą.
- Mes einame pranešti seselei, kad Vanesa pabudo...- tarė Julius išeidamas su Aneta iš palatos.
Augustas pritardamas linktelėjo. Likome vieni. Galiausiai paklausiau labiausiai man rūpėjusio klausimo.
- Kaip tu čia atsiradai?
- Netikėtas sutapimas, šiam savaitgaliui buvau nusprendęs grįžti. Vos peržengtus duris, sužinojau kas atsitiko...- nuleido akis žvelgdamas į mano sutvarstytą ranką.
Bandžiau pajudinti kojas, bet pajaučiau didžiulį svorį, kuris neleido vienos pajudinti.
- Mano koja!- išsigandusi sušukau.
- Skilo kaulas, teko su gipsuoti...- kiek susiraukęs atsakė.
Mano galvoje iškilo vaizdas. Tamsus vakaras, sunkus kvėpavimas, bėgimas… Šaltis ir nepaaiškinamas skausmas, šauksmas, ašaros ir bejėgis Darijus gulintis ant asfalto.
- Darijus... Kur jis? Jis gyvas?- mano kvėpavimas pagreitėjo, o spengiantis aparatų pypsėjimas zvembė ausyse.
- Vanesa, nusiramink, tau negalima jaudintis...- suglumęs kalbėjo Augustas.
- Atsakyk man !- šaukiau, kiek leido balsas.
Žiūrėjau į liūdnas Augusto akis ir nenorėjau patikėti, kad tai gali būti tiesa.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą