Aistra
Važiavau greitkeliu namo, spausdama pedalą iki galo. Vos pasirašius reikiamus dokumentus išlėkiau iš ten , kaip galėdama greičiau. Nemokėjau paaiškinti savo savijautos, senelės palikimas man nesuteikė nė lašelio džiaugsmo. Pinigai negali ištaisyti padarytų klaidų, visada prisiminsiu tėvų netektį ir vaikystę vaikų namuose. Nors ir kiek milijonų dabar bus mano sąskaitose, nesugrąžins jų... Niekada neišgirsiu mamos balso, daugiau niekada nepajausiu tvirtų tėčio rankų keliančių mane aukštyn... Tie skaudūs prisiminimai griaužia mane iš vidaus, lėtai ir kankinančiai...
Troškau kuo greičiau grįžti namo, skrajodama mintyse, net nepastebėjau, kaip pasiekiau namus. Nors buvo jau gana tamsu, įžiūrėjau blankią šviesą namo lange. Įvažiavusi į kiemą užgesinau variklį, paėmiau rankinę nuo galinės sėdynės. Staiga dingtelėjo į galvą, kad joje yra telefonas, kurio garsą buvau išjungusi. Tikiuosi Darijų neišvariau iš proto.
Atitraukusi rankinės užtrauktuką ištraukiau telefoną, kaip ir tikėjausi buvo praleista begalybė skambučių. Dominavo Aneta ir Darijus. Sugrįžau į tikrą gyvenimą, turtus ir prabangius namus palikdama kažkur toli... Jaučiausi kalta, bet skambinti nedrįsau. Prikąsdama lūpą išlipau iš mašinos, teks viską paaiškinti. Noro ir jėgų neturėjau, bet negi kam nors tai rūpi? Žinoma, nieko nekaltinu, pasielgiau per daug spontaniškai. Reikėjo viską tinkamai paaiškinti, o ne dingti lyg į vandenį. „ Mažiau kalbų, daugiau darbų!“ sušukau mintyse.
Sustingau vietoje išvydusi Darijaus automobilį stovintį šalia namo. Kaip jo nemačiau prieš tai? Prakeikta juoda spalva.
- O dabar man šakės...- sumurmėjau.
Kojos sutingo, kaip akmeninės, negalėjau pajudėti. Vanesa įkvėpk, o dabar iškvėpk. Viskas bus gerai, juk Darijus viską supras, jis negalėtų ant manęs pykti. O gal galėtų? Ne, ne negalėtų... bet...
Purtydama galvą žengiau link durų, kadangi jos nebuvo užrakintos įžengiau vidun. Pirmiausiai žvilgtelėjau į svetainę iš kurios sklido šviesa. Žinoma, mano sugrįžimas buvo pastebėtas, po kelių sekundžių pasirodė Darijus. Nedrąsiai pažvelgiau į jį, šiuo metu jaučiausi tokia pavargusi, norėjosi tik šilto apkabinimo, o ne barnių. Bet susirūpinusios ir piktos akys žvelgiančios į mane, sakė kad mano norai mažiausiai dabar kam rūpi.
- Pagaliau...- tarė Darijus lediniu balsu.
- Darijau, aš esu labai pavargusi...- vos girdimai išlemenau.
- Ir kur tu tiek pavargai? Kaip suprasti tavo tokį dingimą? O šis laiškelis „ Atsiprašau senele, turiu trumpam išvažiuoti, paaiškinsiu grįžusi“. Tu vos senelei neįvarei infarktą, kaip ir man!- iš pradžių kalbėjo ramiu balsu, kuris su kiekvienu žodžiu garsėjo.
- Aš privalėjau išvažiuoti...- stengiausi išlikti rami, nors tai darėsi be galo sunku.
- Galėčiau sužinoti kur?
- Į sostinę.
- Lėkei pas Vykinto? Ar tu bent supranti, kad jis tavo pusbrolis?
- Apie ką tu čia kalbi?
- Mačiau, kaip jis į tave žiūri. Galvoji aš nieko nesuprantu?- sutrikusi žiūrėjau į jį.
Negi jis kalba rimtai? Aš ir Vykintas? Jam tikrai protelis susimaišė, darosi nebejuokinga. Turėjau tik kelias sekundes, per kurias turiu apsispręsti kokia turėtų būti mano reakcija. Iš manęs nevaldomai išsiveržė juoko banga, užliejusi visą kambarį. Darijus pasimetęs žvelgė į mane, tikriausiai mane, kad man pasimaišė protas. Aš tiesiog nusprendžiau, kad geriausias būdas užlaistyti linksmu juoku. Net pilvą pradėjo skaudėti, susiraukusi užsiėmiau už jo.
- Ko nors dar juokingiau negalėjai sugalvoti, man jau pilvą skauda...- dūsaudama išlemenau.
- Aš kalbu rimtai, nesuprantu, kas tau čia juokinga. – sutriko.
Nusivaliusi ištryškusias ašaras žengiau link jo.
- Tai, kad tu esi labai pavydus...- artėjau prie jo.
Likus vos keliems centimetrams sustojau, įsistebeilindama jam į akis. Toks artumas jį sutrikdė ir pyktis po truputi blėso.
- Aš nepavydžiu, tik sakau, ką matau...- lėtai tarė rinkdamas kiekvieną žodį.
Aš prisitraukiau dar arčiau, rankas atremdama jam į krutinę ir lėtai kildama aukštyn. Jis tapo kaip akmeninis, tik akys lakstė stebėdamos kiekvieną mano judesį.
- Juk žinai, kad tai netiesa. Tu esi vienintelis...- gundančiu balsu ištariau.
Šiek tiek pasistiebiau, kad mūsų veidai būtų šalia vienas kito. Jaučiau, kaip jo kvėpavimas pagreitėjo, o lūpos žiojosi kažką sakyti, bet tuoj pat sustingo.
- Žinai, o tu gražus, kai pyksti...- nusijuokiau.
- Reikės dažniau supykti, tada tampi tokia gundanti, -šyptelėjo.
Staiga atstumas skiriantis mus dingo, nežinau, kuris jį ištirpdė, bet man tai nė kiek nerūpėjo. Mėgavausi kiekviena šios akimirkos sekunde. Ar kada nors mano jausmai jam pasikeis? Jaučiau, kaip mano širdis lekia šuoliais, jos buvo neįmanoma pavyti. Visi įmanomi jausmai užliejo mano kūną, rankomis apsivijau jo kaklą, prisispausdama dar arčiau. Jo rankos lėtai leidosi mano nugarą, priversdamas mane virpėti. Aš tirpau, kaip snaigė jo glėbyje. Nenorėjau, kad jis sustotų. Troškau jo taip, kaip ir jis manęs...
Vienu judesiu jis mane pakėlė ant rankų. Mūsų žvilgsniai susitiko, jose pamačiau tiek daug, bet tuo pačiu tiek mažai.... Tai buvo meilė... Ryšys, kuris tvirtai laiko šalia vienas kito, dėl kurio tiek kentėjome, ir dėl kurio mes ir vėl kartu. Jaučiausi, kaip užhipnotizuota. Lyg visas mano pasaulis suktųsi aplink jį. Bet ar taip ir nebuvo? Jis - mano gyvenimas, saulė šviečianti kasdien, kuri suteikia džiaugsmo ir noro gyventi.
Lengvai, lyg sverčiau kelis kilogramus, jis mane nešė laiptais aukštyn, nenuleisdamas akių nuo manęs. Prisilenkusi švelniai pabučiavau jo lūpas. Pasiekus antrą aukštą, žengė link mano kambario. Durys buvo pravertos, todėl vos stumtelėjęs atidarė jas. Žinojau kuo tai baigsis. Bet ar galėjau pasakyti ne? Kaip galima laimei pasakyti eik iš čia, aš tavęs nenoriu... Aš šito neverta? Ką turiu dar padaryti, kad būčiau verta atsiduoti meilei. Laukti metus ar du? Aš žinau, kaip greitai griūna sukurtas tobulas pasaulis. Gal rytoj viskas baigsis, o čia mano proga...
Atsargiai paguldė mane ant lovos, jaučiau kaip visas mano kūnas dreba. Čiupau jam už marškinių prisitraukdama arčiau, jis atsidūrė virš manęs. Blanki mėnulio šviesa sklindanti pro langą apšvietė jo tobulą veidą. Pakėlusi ranką švelniai paliečiau žandą, lėtai slinkdama iki lūpų, kurios tiesiog degė.
- Myliu tave...- vos girdimai išlemenau.
- Aš tave dar labiau...
Išlaisvindama kitą ranką pasiekiau marškinių sagas. Lėtai atsegiau jas, kol galiausiai jų neliko. Švelniai liesdama jo odą nuvilkau marškinius, kurie nukrito kažkur ant žemės. Tada jis tą patį padarė su mano palaidine.
- Ar tu to nori?- gaudydamas orą paklausė.
Žvelgiant į jį mano širdis šaukė „taip“, proto stengiausi neklausyti.
- Labiau už viską gyvenime, noriu priklausyti tau ne tik siela, bet ir kūnu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą