Praeitis sugrįžo
Susimąsčiusi žvelgiau į jį, dvejojau ar šis klausimas jo neįžeis ar supykdys. Įvykis su žinute jau seniai turėjo būti pamirštas, bet mano galvoje vis dar sukosi tie žodžiai. Stengiausi žiūrėti į ateitį, jį kurti, planuoti, bet tai tiesiog neįmanoma, kai nemalonūs prisiminimai persekioja tave.
Užmiršk, gyvenk toliau, džiaukis... Kartoju sau kasdien, bet negaliu pamiršti vieno žmogaus - Augusto... Jiedu su Darijumi vis dar pykstasi ir tai trukdo mūsų bendravimui. Net negalėčiau pasakyti kada paskutinį kartą jį mačiau. Toks jau gyvenimas, norint turėti vieną, turi kažką aukoti.
- Nekalbėjai su Augustu?- galiausiai paklausiau, to kas labiausiai man rūpėjo. Darijus sutriko, bet po akimirkos susimąstęs atsakė.
- Tu ir vėl...
- Ir vėl, jūs dėl mano kaltės susipykot. Aš nenoriu, kad visą gyvenimą griežtumėte dantį vienas ant kito.
- Kiek aš galiu kartoti, kad tu nieko kalta.
- Kurgi ne...- pasipiktinusi nulipau nuo jo, sunėrusi rankas ant krūtinės atsisėdau ant lovos.- juk kai atvažiavai čia ir su Augustu susi...- nutilau, vos nesulaužiau mūsų priesaiką, kad daugiau apie lažybas neužsiminsime. Laikėmės šio pažado, bet žinau, kad jis apie jas galvoja kasdien, kaip ir aš. Tai lyg koks prakeiksmas.
- Susilažinome? Tai norėjai pasakyti?- piktas atsistojo.
- Ne, aš tik...
- Nieko nesakyk... Taip, aš padariau klaidą, taip aš jos niekada neištaisysiu, bet bent leisk man pabandyti. Aš kasdien atsikeliu galvodamas, kaip galėčiau ištaisyti ją...- rankomis užsiėmė už galvos.
- Darijau, atleisk man...- žengiau link jo tiesdama ranką, bet jis ją nupurtė sau nuo peties.
- Suprantu, kad tau sunku, bet man dar sunkiau... Aš myliu tave ir todėl pasikeičiau. Tu net neįsivaizduoji koks aš buvau, tikrai ne toks tobulas , kaip tu manei...- nuleidęs galvą kalbėjo, negalėjau į tokį jį žiūrėti. Šįkart lėtai žengiau prie jo ir atsargiai apkabinau, nudžiugai kai jis nebandė priešintis.
- Papasakok man viską, aš matau, kaip tave griaužia iš vidaus... Noriu, kad pasitikėtum manimi...- sukuždėjau.
Jo rankos tvirtai suspaudė mane savo glėbyje.
- Jei tik pažadėsi manęs už tai nepalikti...
- Nė už ką, Darijau aš negaliu gyventi be tavęs, suprask.
- Suprantu, nes aš jaučiu tą patį. Bet mano praeitis nebuvo švari...- nedrąsiai ištarė.
Jaučiau, kaip kūnu perbėgo šiurpulys. Mano nuojauta neklydo...
- Pasakok,- užtikrintai tariau, nors viduje drebėjau iš baimės išgirsti, tai kas mūsų santykius gali sugriauti galutinai.
„Tik ne kita mergina“ kartojau mintyse. Gal ir atrodys kvaila, bet aš nenorėjau sužinoti, kad jis mylėjo kažką kitą, o ne mane... Moteriškas pavydas? Galbūt... bet Darijus man pirmasis ir troškau, kad aš jam būčiau taip pat pirma. Jis paėmęs mane už rankos pasodino ant lovos, kelias minutes sėdėjome tyloje.
- Senajame mieste priklausiau populiariųjų ratui. Man patiko vakarėliai, merginos, laisvas gyvenimo būdas, tai mane privedė prie to kas dabar mane persekioja. Susidėjau su viena grupuote, tai buvo mūsų mokyklos kaip ir kiečiausieji. Iš pradžių man patiko, įleidimas be eilės į bet kokius klubus, merginų dėmesys, pripažinimas...- susimąstęs nutilo.
Norėjosi paklausti, kas toliau? Bet mačiau, kaip jam sunku, todėl tylėjau laukdama pasakojimo tęsinio. Grupuotė? Esu girdėjusi apie tokias, kitoje miesto mokykloje yra tokia, bet mūsų mokykloje ne. Ir tikiuosi niekada nebus.
- Bet jiems to neužteko, prasidėjo kitų žmonių terorizavimas, persekiojimas, įvairūs nelegalūs nusikaltimai... Aš tam nepritariau, bet žinomas niekas manęs neklausė. Negalėjau nei jiems paklusti, nei pasitraukti, likau aklavietėje.
- Tada ką darei?- galiausiai įsiterpiau.
- Mane išgelbėjo persikraustymas, slapta niekam nesakius su tėvais atsikraustėm čia...
- Tėvai žinojo apie grupuotę?
- Ne, tik Julius. Jis man padėjo įkalbėti tėvus persikraustyti.- blankiai šyptelėjo.
- Jie tavęs neieškojo? – kamantinėjau.
Darijaus veidas, kaip man persikreipė.
- Jau vėlu, man metas eiti.
Pašoko nuo lovos ieškodamas striukės. Čiupau jam už rankos sulaikydama, tada jis nenoriai pažvelgė į mane.
- Vanesa taip bus geriau...- mačiau iš jo akių, kad man neverta klausti dėl ko viskas.
- Kam geriau?
- Visiems...- nuo kėdės paėmęs striukę užsimetė ant peties.
- Neišeik,- vos girdimai sukuždėjau.
- Privalau. – taręs užtrenkė duris net neatsisveikinęs.
Sutrikusi ir pasimetusi žiūrėjau į praviras duris. Jis išėjo ir paliko mane nežinioje. Greitai pribėgau prie lango, jo automobilio nebuvo, atėjo pėsčiomis. Po kelių sekundžių pamačiau jį išeinant iš kiemo, užsimetęs kapišoną ant galvos nužingsniavo gatve. Nieko negalvojusi apsimoviau batus ir apsivilkusi paltą išlėkiau iš kambario. Bėgau nekreipdama dėmesio į senelės šaukimą, į slidžius laiptus ir tamsią naktį.
Išbėgusi į gatvę pamačiau juodą siluetą, kuris už kampo pasisuko į dešinę. Bandžiau atrasti logiškiausią atsakymą į tokį mano elgesį, tai buvo nepaaiškinama trauka, kuriai negalėjau atsispirti. Susigūžusi palte sekiau jam iš paskos. Negalėjau skubėti, nes būčiau parvirtusi ant žemės. Ėjau jau apie dešimt minučių, Darijus manęs net nepastebėjo. Netoli skersgatvio Darijų sustabdė trys vaikinai, iš pradžių pagalvojau, kad ten jo draugai. Sustojau stebėdama jų pokalbį, mačiau kaip barėsi, todėl stengiausi prieiti arčiau ir ką nors išgirsti. Pasislėpiau už namo sienos.
- Manei mes tavęs nerasim?- išgirdau nepažįstamo vaikino balsą. Atsargiai pasukau galvą, kad galėčiau juos matyti.
- Ko norit?- Darijus ramiai žiūrėjo į jį, nerodydamas baimės ar išgąsčio. Tai tikriausiai jo gaujos nariai... Drebėdama stebėjau toliau.
- O tu nenumanai? Mes tave perspėjome, kas bus jei tu negrįši atgal...- išdidžiai kalbėjo vaikinas. Matėsi, kad jis vadas, ar kažkas panašaus.
Darijus buvo teisus, suprasti kas jie nebuvo sunku. Tamsus drabužiai, aukšti, raumeningi ir žinoma pasitikintys savimi.
- Aš negaliu grįši, gyvenu čia. – net neketino nusileisti.
Pasipiktinęs pagrindinis vaikinas prirėmė Darijų prie sienos.
- Man nerūpi, grįši ir taškas!- iškošė pro dantis.
- Niekada negrįšiu!- atkirto Darijus.
Ties paskutiniu žodžiu vaikinas smogė jam į pilvą. Darijus susirietęs užsiėmė už jo. Tvirtai laikiausi už sienos, kad nenualpčiau. Širdis plakė, kaip pašėlusi, adrenalinas plūstelėjo į kraują. Nežinojau ką daryti, bet žiūrėti į tokį vaizdą negalėjau.
- Nežaisk su mumis. Gal tau padės apsispręsti vienas vardas?! Vanesa...- patenkintas nusišypsojo.
Sustingau. Negi aš išgirdau teisingai? Darijus akimirksniu išsitiesė.
- Nebandykite jos paliesti!- įtūžęs sušuko.
Mano ranka nuslydo ir praradusi pusiausvyrą virtau ant kelio. Atsidūriau ant gatvės, pakėlus galvą man ištiko šokas.
Pirma, jie mane pamatė.
Antra, neturėjau jėgų atsistoti.
Trečia, susidūrus su Darijaus akimis, supratau, kad tai gali būti paskutinis mūsų žvilgsnis vienas į kitą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą