Geros žinios
Šaižus garsas pasiekė mano ausis, išblaškydamas iš miego. Neramiai muistydamasi atsiguliau ant kito šono, nekreipiau dėmesio, kadangi garsas sklido iš kitos palatos. Deja garsas nesiliovė, stiprus smūgis į duris, kurios iš inercijos trenkėsi į sieną, pažadino mane. Akimirksniu pašokau iš lovos išsigąsdama tokio garso.
Blanki mėnulio šviesa apšvietė nedidelę palatą. Akimis laksčiau po ją, kol sustojau ties durimis, prie kurių įžvelgiau juodą siluetą. Pajudėti negalėjau, su gipsuota koja mane prikaustė prie lovos. Sustingusi stebėjau, kaip aukšto vyro figūra artėjo link manęs. Patekau į spąstus, iš kurių negalėjau pabėgti... Gumulas gerklėje neleido ištarti nė žodžio, nors labiau norėjosi klykti.
- Aš tau liepiau nieko nesakyti!- suriko iki kraujo pažįstamas balsas. Atmintyje giliai užslėptas ir su siaubu prisiminimas. Su juo kartu iškyla atsiminimai to vakaro, dėl kurio aš čia, o Darijus...
- Atai...- drebančiu balsu išlemenau.
Net nespėjau susigaudyti, kai jis čiupo man už rankos prispausdamas prie lovos. Tik pajutusi lipnias jo rankas, pastebėjau , kad jos visos kruvinos. Dabar mano smegenys pradėjo mąstyti, iš kur šis garsas ir kieno kraujas.
- Visgi nepamiršai manęs, manau ir danguje nepamirši, keliauk pas savo Darijų, kuris tavęs jau laukia!
Rankos beveik nebejaučiau, Atas be gailesčio ją spaudė. Netikėtai jis paleido mano rankas, bet tai nebuvo pabaiga... Nebent iš kitos pusės. Ant savo kaklo pajaučiau jo tvirtas rankas, kurios su pasimėgavimu mane smaugė.
Muisčiausi bandydama atplėšti jo rankas nuo savęs. Jo juokas skambėjo mano galvoje, kai trūkstant oro praradau nuovoką. Mano bejėgės rankos nusviro ant lovos...
Klykdama pašokau iš lovos, siaubo ištiktomis akimis žvelgiau į baltas sienas.
- Paleisk mane! aš dūstu !- šaukiau rankomis čiupdama sau už gerklės.
Vis dar jaučiau jo rankas, lyg viskas vyktų toliau. Balsas, skardus juokas atsimušė į palatos sienas... Nors buvau vienui viena.
Į palatą įlėkė du baltai apsirengę žmonės, kurie pamatę mane sustingo vietoje. Negalėjau suprasti, kodėl jie taip elgiasi? Negi nemato, jog mane smaugia Atas? Klyksmas ir vėl išsiveržė iš mano gerklės, negalėjau suvokti kas vyksta ir kur aš esu.
- Laikykite ją!- šaukė daktaras, kuris su sesele bandė atplėšti mano rankas.
Buvau per silpna pasipriešinti, todėl jie lengvai įveikė mane ir prispaudę prie lovos bandė nuraminti.
- Jis... Jis buvo čia! Darijus mirė, Atas nužudė jį, o dabar bandė mane!- klykiau.
Muisčiausi bandydama išsilaisvinti. Negalėjau suprasti, kodėl jie nieko nedaro? Juk Atas čia buvo ir tikriausiai pabėgo... bet kada? Akys nukrypo link seselės, kuri leido kažkokius vaistus man.
- Vanesa nusiramink, Darijus gyvas, tau viskas gerai...- glostydama plaukus ramino mane seselė.
Kūną vėl apėmė silpnumas, neturėjau jėgų priešintis, todėl nustojau muistytis. Galiausiai jie mane paleido.
- Jis mirė...- kaupiantis ašaroms išlemenau.
- Ne Vanesa, Darijus gyvas.
- Tu man meluoji, aš mačiau kraują ant Ato rankų, jis ir mane bandė nužudyti. Sugaukit jį, kodėl jūs sėdit!?- akimis laksčiau nuo seselės iki daktaro, kurie susirūpinusiomis minomis žiūrėjo į mane.
- Vanesa, tai buvo tik košmaras, ar nematai, kad čia nieko nebuvo?
Pasimetusi nežinojau ką atsakyti, tik dabar suvokiau, jog palatos durys sveikos ir kad palatą apšvietė ne blanki mėnulio šviesa, o ryškūs saulės spinduliai. Dabar diena.
- Tai viskas buvo netikra?- paklausiau neatitraukdama akių nuo lango.
- Tu patyrei stiprų šoką ir galbūt vaistų dozė buvo tau per stipri...- nežinau kodėl, bet tikėjau kiekvieno jos žodžiu.
- Aš privalau jį pamatyti...- tai labiau skambėjo, kaip reikalavimas, o nei prašymas.
- Dabar negalima lankyti paciento,- automatiškai atsakė daktaras.
- Negalima?- surikusi pažvelgiau į juos - aš turiu jį pamatyti, jūs nesuprantate, kaip man tai svarbu... aš...aš...
- Žinoma pamatysi, tik ne dabar.- piktai dėbtelėjo seselė į daktarą.
Laikas slinko labai lėtai, įvykis su košmaru galutinai mane išmušė iš vėžių. Mano mintys sukosi vien tiek apie Darijų, laukiau akimirkos kol pagaliau jį pamatysiu, nes kiekviena minutė be jo virto valandomis, o dienos savaitėmis... Nors kasdien mane lankė senelė ir Aneta, bet vos paklausus man svarbiausio klausymo „Ar matėt Darijų?“ jos nukreipdavo kalbą. Niekada nesulaukdavau atsakymo. Negalėjau to suprasti...
Augusto daugiau nemačiau. Ir tai tikriausiai buvo geriausias visos šios situacijos dalis. Galutinai nusprendžiau su juo nebe bendrauti. Reikėjo tiek patirti, kad supračios, jog jis negali pasikeisti.
Vienintelis žmogus, kurį pamačius mano veide nušvisdavo šypsena, buvo seselė Rena. Ji ne tik pranešdavo man apie Darijau būklę, bet visada mokėdavo man pakelti nuotaiką, arba tiesiog palaikyti draugiją.
- Vanesa, turiu nuostabią žinią,- mano mintis pertraukė laimingas Renos balsas.
- Kokią?- pakėliau akis nuo žurnalo.
- Darijui pagerėjo, todėl jį perkėlė į palatą, kuri visai netoli tavosios.
Nemokėjau apsakyti jausmo, kuris netikėtai užklupo mane. Šios penkios dienos, kurias praleidau ligoninėje, atrodė, kaip amžinybė. Mus skyrė tik keli aukštai, o negalėjome matyti vienas kito. Laukimas ir nežinomybė lydėjo mane, kaip šešėlis visas šias dienas.
- Tai galiu jį pamatyti?
- Žinoma, jis net buvo trumpam pabudęs, kvietė tave vardu. Palauk, tuoj atveš vežimėlį, pati tave nuvešiu pas jį...- nusišypsojo.
- Bet Rena, tai nuostabu...- negalėjau nustygti vietoje, troškau išvysti Darijų.
Netrukus į palatą įėjo kita seselė stumdama vežimėlį, palikusi jį išėjo. Rena pristūmė vežimėlį prie lovos padėdama man atsisėsti. Man nerūpėjo, kad visi kreivais žvilgsniai žiūrėjo į mane važiuojant koridoriumi, tai netemdė mano džiaugsmo. Kai Rena sustojo ties vienos palatos durimis, supratau, kad už jų guli Darijus.
Čiupau pati už rankenos ir nekantraudama atlenkiau ją. Durims atsidarius pateku į palatą. Akys savaime nukrypo link lovoje gulinčio žmogaus... Rena pristūmė mane prie lovos ir išėjo palikdama mane.
- Darijau...- atsidusau lėtai keldama ranką, švelniai paliečiau jo sužalotą veidą. Netikėtai jo ranka sujudėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą