Žinutė
Viskas kas gražu baigiasi, nors tikiuosi, kad čia tik trumpa pertraukėlė. Išsigandusi stebėjau Darijų, kuris ant pirštų galiukų vaikščiojo po kambarį rinkdamas nuo žemės drabužius. Pašokau iš lovos, čiupau savo drabužius ir užmečiau už lovos. Darijus jau vilkosi kelnes, kai senelė vėl pabeldė į duris.
- Vanesa, aš girdžiu žingsnius. Atsakyk man!- griežtai sušuko, net krūptelėjau nuo jos balso.
Štai ir sulaukėm pasekmių. Senelę ištiktų infarktas jei dabar atidarytų duris. Gerai, kad neturėjo įpročio įeiti nepasibeldus. Turėjau bent šiek tiek laiko išsisukti.
- Senele, čia tu?- garsiai nusižiovavau, vaidindama ką tik pabudusią - palauk, tuoj atidarysiu duris,- tarusi pripuoliau prie spintos durų ir jas atidariusi parodžiau Darijus, kad lystų ten.
- Ne...- purtydamas galvą susiraukė.
- Lysk greičiau!- nekreipdama dėmesio į jo dejones įstūmiau į spintą.
Žinau, kvaila ir banalu, bet daugiau nieko negalėjau sugalvoti. Ji užkart suprastų, jei pamatytų Darijų mano kambaryje. O tada užvirtų tikras pragaras. Atsidusdama pribėgau prie kambario durų, giliai įkvėpusi atidariau jas.
- Labas rytas senele...- bandžiau nustatyti pavargusį balsą.
Nustebau pamačiusi laimingą senelės veidą, juk ji pyko, ar aš klystu? O priežasčių buvo tikrai ne viena ir ne dvi.
- Vanesa!- džiaugsmingu balsu sušukusi apkabino mane.- ar tau viskas gerai? Kaip tu mane išgąsdinai, daugiau taip nesielk. Beje kur buvai? Kodėl nieko nepaaiškinusi išvažiavai, tai tikrai vaikiškas poelgis.
Klausimus bėrė, kaip žirnius, net neleisdama man prasižioti ir viską paaiškinti. Rankomis glostė mano veidą, vis žiūrėdama ar aš sveika, kaip atrodau. Aš vis bandžiau žvilgtelėti į kambarį, tikiuosi Darijus nesugadins visko ir neišlindo iš spintos. Pala? O kaip aš jai paaiškinsiu, kad Darijaus mašina stovi lauke. Man labiau patiko, kai jis jos neturėjo.
- Senele aš...- į galvą nelindo jokios protingos mintys, baimė ir šaltas protas nesuderinami dalykai.
- Kur Darijus?- lyg skaitydama mano mintis paklausė senelė.
Žvilgtelėjo pro mano petį, pasinaudojusi proga žvilgtelėjau ir aš. Gerai, kad bent spinta stovėjo kitame kambario kampe ir iš čia žiūrint jos nesimatė.
- Darijus?- vaidinau nustebusią.
- Taip Darijus, jo mašina stovi prie namo. Vakar laukėm tavęs, bet buvo jau vėlu ir aš išėjau miegoti, Darijus pasiliko.
Nudžiugau, nes ji nesuprato mano apgaulės. Atleisk senele, bet tu nenorėtum sužinoti tiesos. O gal labiau nenorėčiau, kad ji nusiviltų manimi... Aš jai brangiausia, kaip ir ji man.
- Ak taip, kai vakar grįžau Darijus laukė manęs. Kadangi buvo jau naktis neleidau važiuoti namo, tai nuvedžiau į svečių kambarį. Tikriausiai jis vis dar miega...- eksprontu sugalvojau.
Pati nusišypsojau, kokia aš protinga. Žinau, žinau aš pamaiva.
- Gerai padarei, visgi toks oras. Eisiu pažiūrėti ar jis pabudo, o tu apsirenk...- nepatenkinta nužvelgė mane.
Visa drebėjau stovėdama tarpduryje. Ji jau sukosi eiti.
- Ne!- išsigandusi čiupau jai už rankos.
- Vanesa kas tau yra?- žiūrėjo į mane, kaip į beprotę.
- Nesivargink, nueisiu aš, o tu geriau pagamink skanius pusryčius. Tada galėsiu viską paaiškinti, gerai?- mintyse meldžiau, kad ji sutiktų. Jeigu ne, mano planas žlugs ir viskas išaiškės. O tada jau...
- Na gerai...- nenoriai sutiko - bet tikiuosi viską paaiškinsi.
- Žinoma, tu tik nesijaudink.
- Ko norėtum pusryčiams?- jau linksmesniu balsu paklausė.
- Net nežinau, tiks bet kas...- nekantravau, kada ji pagaliau išeis.
Bet ir prisimelavau, kad tik ji nesugalvotų nueiti į svečių kambarį. Reikia kuo greičiau ten nuvesti Darijų.
- Tada blynelių,- apsisukusi nuėjo laiptų link, stovėjau laukdama kol nulips žemyn.
Ledinėmis kojomis nulėkiau iki spintos. Vos atidarius duris ant manęs užvirto Darijus.
- Ei...- juokdamasi nustūmiau jį nuo savęs. Susvyravęs apkabino mane, žiojosi kažką sakyti, bet aš nutildžiau uždegdama burną ranka.
- Tyliau, ji vis dar gali išgirsti...- tyliai sukuždėjau. Jis nekreipdamas dėmesio patraukė mano ranką.
- Vos neįkliuvom...- nusijuokė.
- Vis dar galim, greitai eik į kambarį koridoriaus gale. Sujauk lovą ar dar ką nors, kad senelė manytų, jog ten miegojai. Supratai?
- Taip.
- Eik, ko lauki.- stumtelėjau durų link.
- O kur bučkis?- nepatenkintas susiraukė. Greitai pakštelėjau į lūpas, dar kartą stumtelėjau lik durų.
- Tik tokį?- liūdnai paklausė.
- Eik greičiau, kol senelė nepasirodė.
Jis tik sudejavo, bet vis tiek laikydamas rankoje drabužius nužingsniavo koridoriumi. Ant pirštų galiukų nutipenau link spintos, ištraukiau ilgą pilkos spalvos megztinį ir juodas kelnes. Karštas dušas atgaivino mano sušalusias kojas. Galėjau lengviau atsipūsti, šįkart pavyko išsisukti, antrą kartą nenoriu patekti į tokią situaciją. Ak Darijau, šios nakties nepamiršiu visą savo gyvenimą. Mes būsim amžinai kartu... Juk būsim? Nes be tavęs mano gyvenimas bevertis, be spalvų ir džiaugsmo. Nepalik daugiau niekada manęs.
Stovėjau prieš veidrodį šokuodama išdžiovintus plaukus.
Tuk tuk tuk... pasigirdo bildesys į duris.
- Prašom.- tarusi stebėjau atsiveriančias duris. Kaip ir tikėjausi tarpduryje išvydau Darijų. Atsirėmęs į durų staktą nužvelgė mane.
- Tu kaip visada graži...- nusišypsojo vilioklio šypsenėle.
- Tik graži?- nusijuokiau eidama link jo.
- Nepakartojama, nuostabi, kerinti.... Geriau?- priėjusi apkabinau jį. Viena ranką šiaušdama jo šlapius plaukus.
- Šiek tiek,- šyptelėjau.
Ant komodos gulintis telefonas suskambėjo.
- Merginos nerimta? - nusijuokiau.
Paleidus jį nuėjau prie komodos ir paėmiau į rankas Darijaus telefoną. Ekrane švietė užrašas „Naujas pranešimas“. Nekreipdama dėmesio į jo artėjančius žingsnius, paspaudžiau mygtuką skaityti.
- Nesislėpk, vis tiek tave rasime. Atsiimsi už išdavystę.- garsiai perskaičiau.
Pakraupusi žiūrėjau į nežinomo numerio parašytus žodžius. Darijus čiupo telefoną man iš rankų.
- Ką visa tai reiškia!?- sušukau jam į veidą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą