Juoda naktis
Gyvenimas trapus, kaip stiklas, toks pats, kaip ir mano laimė. Klūpėdama ant šalto asfalto suvokiau, kodėl Darijus visą šį laiką buvo uždaras ir susirūpinęs. Jį persekiojo praeitis, klaidos, kurias padarė neapgalvodamas. Mes visi esame žmonės, silpnavalės būtybės, jaučiančios ir mąstančios. Klystame, vieni rečiau, o kiti kasdien, bet tai nepaverčia mūsų kuo nors kitu. Mes ne daiktai, nesame tobuli...
Žvelgiau į keturias žmonių figūras, bet tik viena iš jų man rūpėjo. Šaltis kaustė mano kūną, tik dabar suvokiau, kad rankomis atsirėmiau į sniegą. Nepažįstamieji varstė mane susidomėjusiais žvilgsniais, stengiausi neparodyti baimės.
- Ar akys mane apgauna ar aš matau Vanesą?- žengdamas žingsnį link manęs prabilo vienas iš vaikinų.
Aukšta, plačių pečių žmogaus figūra, išniro iš tamsos. Blanki gatvės šviestuvo šviesa apšvietė jo veidą. Tamsios spalvos plaukai ir paniekos kupinos akys, tai buvo viskas, ką sugebėjau įžvelgti. Atrėmusi ranką į sieną bandžiau atsistoti, bet kojoje pajaučiau veriantį skausmą, kuris mane privertė suklupti dar kartą.
- Vanesa! - Darijus bandė eiti link manęs, bet ji sulaikė kiti du vaikinai. Muistydamasis ir bandydamas pasipriešinti, jis tik sulaukė dar vieno smūgio, nuo kurio trenkėsi į sieną.
- Ne! palikit jį!- šaukiau negalėdama net pajudėti.
- Užsičiaupk, jis to nusipelno,- patenkintas mano reakcija tarė vaikinas.
Pakraupusi pažvelgiau į jį, negalėdama patikėti, kad galima būti tokiu žiauriu.
- Tai tu nusipelnei...- iššnypščiau pro dantis.
Vaikinas nustebęs žiūrėjo į mane, man tuo metu nerūpėjo niekas, išskyrus Darijų. Visada sakiau, kad dėl jo galiu padaryti viską, tam atėjo laikas. Kovoti... Sukandusi dantis pastačiau koją ant žemės ir laikydamasi už sienos lėtai atsistojau. Nežinau iš kur atsirado tiek jėgos, bet negalėjau parodyti savo bejėgiškumo, juk to jie ir nori, pasinaudodami mano silpnumu palaužti Darijų.
- Pasirodo Darijau, tavo mergina drąsesnė net ir už tave.- nusikvatojęs lėtai artėjo link manęs. Trauktis neturėjau kur, atsirėmiau prie sienos stebėdama kiekvieną jo judesį.
- Ko jūs norite?- šaltu balsu paklausiau.
- Žinai, Darijus visgi skonio neprarado...- ignoravo mano klausimą.
Likus vos vienam žingsniui iki manęs sustojo, vis nenutraukdamas akių nuo manęs, kurios tiesiog rijo mane. Nespėjau net susigaudyti, kai jis suspausdamas rankas man ant juosmens trūktelėjo prie savęs. Jo rankos akimirksniu nuslydo žemyn. Muisčiausi bandydama išsilaisvinti, bet jis buvo žymiai stipresnis.
- Paleisk mane!- šaukiau atremdama rankas jam į krūtinę.
- Neliesk jos! Atai, daryk su manim bet ką, bet palik ją ramybėje!
Darijaus žodžiai atkreipė jo dėmesį, bet jis vis tiek manęs nepaleido. Jaučiausi taip šlykščiai... Darijus negali taip pasielgti, jis nesupranta, kad tai blogiausia išeitis.
- Darijau, kaip tu gali galvoti, kad tavo žodis ką nors reiškia. Čia įsakinėju aš, o Vanesa tokia saldi, kad tik norisi ją suvalgyti.- pasukau galvą, kai jis bandė pabučiuoti mane. Alkoholio ir cigarečių kvapas privertė suraugti nosį.
Toliau viskas vyko labai greitai, Darijus kažkaip sugebėjo išsilaisvinti iš tų dviejų vaikinų gniaužtų. Atsisukau tik tada, kai jis smogęs antrajam pargriovė ant žemės. Niekada nemačiau Darijaus tokio įtūžusio, jis tiesiog nuplėšė Atą nuo manęs ir jau ruošėsi trenkti, kai Atas jį aplenkė. Smogė iš alkūnės Darijui į pilvą.
- Ne!- sušukau ir net negalvodama puoliau prie Darijaus, kuris gulėjo ant žemės.
- Traukis!
Net nespėjau paliesti Darijaus, kai Atas, čiupęs už rankos mane metė, kaip kokią skudurinę lėlytę ant žemės. Trenkiausi į kietą asfaltą, tyliai sudejavau iš skausmo. Koja tiesiog degė, daugiau nebepajėgiau atsistoti.
- Atsiimsi šunsnuki!- rėkdamas Atas spyrė gulinčiam Darijui į šoną.
Pro ašarotas akis žvelgiau į Darijų, kuris raitėsi iš skausmo. Atsistoję prišoko ir kiti du. Smūgiai, spyriai, tai buvo žiauriausias vaizdas per visą mano gyvenimą.
- Ne ! ne! ne!- šaukiau iš visų jėgų.
Klūpėjau sukaustyta siaubo ir skausmo... Negalėjau nieko padaryti tik verkti ir šaukti, bet niekas manęs negirdėjo. Tik juoda naktis matė mano skausmą. Maldavau jų liautis, bet jie net nekreipė dėmesio į mano žodžius. Negalėjau suvokti ar viskas vyko mano mintyse, nes rauda užliejo kiekvieną mano kūno lopinėlį.
Nežinau kiek praėjo laiko, bet jie galiausiai liovėsi. Patenkinti juokėsi iš jo, džiaugėsi savo darbu. Tai šlykštu... Negalėjau suprasti ar Darijus vis dar gyvas, nemačiau jokių gyvybės ženklų. Jo bejėgis kūnas gulėjo ant žemės. Jaučiau, kaip mano širdies plakimas sulėtėjo... Nejaučiau nieko... Tik stiprų skausmą giliai viduje. Negi tai pabaiga? Jis mirė?
Tai negali būti tiesa...
Jis gyvas...
Turi gyventi...
Dėl manęs...
Atas stumtelėjo koja bejėgį Darijaus kūną, jis lengvai atvirto ant nugaros. Mačiau Darijaus veidą, kurį buvo sunku atpažinti. Ryškiai raudoni kraujo ruožai tęsėsi per visą veidą... Ištikta siaubo sustingau. Kažkur toli skambėjo balsai.
- Jis gyvas?
- Dar kvėpuoja.
- Nemanai, kad persistengėm?
- Bus puiki pamoka, eime.
- O ką darysim su mergina?
Takšt, takšt, takšt... Artėjo žingsniai prie manęs.
- Jei bent žodeliu užsiminsi apie mus policijai, tavęs lauks toks pats likimas.
Atrodė, kad balsas sklinda iš kažkur toli... Bet tai buvo Ato balsas prie pat mano ausies. Net nepajudėjau, sustingusi žvelgiau į Darijų... Maldavau Dievo, kad visa tai būtų tik dar vienas mano košmaras. Noriu pabusti, lyg nieko net nebūtų nutikę...
- Kas jai?
- Tikriausiai šokas.
- Dingstam iš čia, kol niekas nepamatė.
Žingsniai nutolo. Daugiau jų nebegirdėjau... Spengianti tyla varstė mane kiaurai. Nežemiška jėga traukė prie jo... Tikėjau, kad jis gyvas... bet...
Sugebėjau pajudinti rankas, kurias atrėmusi į žemę pradėjau ropoti... Atrodė, kad verkti nebėra iš ko, bet dar viena sūri ašara nukrito ant žemės. Kelių metrų atstumas ištirpo. Klūpėdama ant kelių, drebančia ranka perbraukiau per sutinusį Darijaus veidą. Lėtai lenkiau galvą prie krūtinės...
Mintyse prašiau Dievo, kad išgirsčiau jo širdies plakimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą