Nepasislėpsi
Žodžiai liejosi man iš lūpų, vėliau supratau, kad čia kalbėjo mano širdis. Tiek ilgai laikiau ją giliai užslėptą, neleisdama būti laisvai, mylėti ir parodyti šią meilę. O dabar ši tvirtybės siena sugriuvo ir niekas daugiau nebevaržė. Nei sąžinė, kad viskas per greitai, nei aplinkiniai, kuriems tai galėtų atrodyti nepadoru ar nuodėminga. Bet ar meilė nuodėmė? Aš nesutinku, ji nebent gali būti didžiausia gyvenimo klaida. Bet iš klaidų mokomės, kaip mokomės mylėti taip, kad ji visada išliktų tokia pat, kaip ir pirmąją dieną.
- Kodėl tu tokia tobula?- glostydamas mano plaukus paklausė.
- Nežinojai, kad įsimylėję žmonės akli? Dabar tu irgi aklas, matai viską rožinėmis spalvomis...- juokdamasi švelniai įkandau jam į lūpą.
- Neiškraipyk mano žodžių...- svaiginančiu balsu išlemeno.
- Ar aš galėčiau?- vaidinau nustebusią.
Atrodė, kad jis nekreipia dėmesio į mano žodžius, jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane. Pajaučiau jo įkaitusią ranką sau ant odos, atrodė kad ji karšesnė už pačią saulę. O kai ji lėtai kilo link kaklo, maniau kad mano kantrybė trūks. Kvėpavimas pagreitėjo, net nekalbu apie širdies plakimą. Jaučiausi, lyg būčiau visai kitas žmogus. Jausmai ir mintys ne mano, kaip ir kūnas, kuris nenorėjo manęs klausytis. Kas man darosi? Kodėl aš taip jaučiuosi? Negi aš taip pasikeičiau, o gal meilė taip mane pakeitė? Tai atrodė realesnis variantas. Šis naujas jausmų ir aistros antplūdis mane sutrikdė, aš pasimečiau, nežinojau, kaip elgtis.
Galiausiai mano kantrybė trūko, tvirtai spausdama delnus prie jo nugaros prisitraukiau arčiau. Mūsų lūpos susiliejo, bučinys buvo toks svaiginantis. Jame tilpo viskas, ką patyrėme nuo mūsų pažinties dienos iki šiandien... Mes mylėjom vienas kitą, nekentėm, pykom, verkėm, bet vis tiek mylėjom... Nors ir buvome atskirai, bet tai nepakeitė jausmo, kuris kasdien augo. Juk laikas turėjome užgožti šią meilę, bet viskas buvo atvirkščiai, ji tik tvirtėjo.
Paskutiniai drabužiai nukrito ant žemės, kartu nukrito ir mano baimė, kad jis mane pamatys tokią. Baimė, kad po šios nakties viskas pasikeis. Baimė, kad tai gali būti didžiulė klaida. Baimė, kad aš buvau dar nepasiruošusi. Baimė, kad jam tai tik žaidimas... Jaučiau, kad tai gali būti pirmasis ir paskutinis kartas.
Lėtai atmerkiau akis, lyg pro miglą žvelgiau į kambario lubas. Žiovaudama užsidengiau burną ranka, o kita tryniau akis. Kambaryje buvo gana šviesu, įdomu kiek dabar valandų. Bet keistas sapnas, kuo toliau, tuo jie tampa tikroviškesni ir .... kaip čia pasakius, aistringesni...
Norėjau atsigulti ant šono, bet vos man pasisukus antklodė užstrigo. Nustebusi atsisukau į kitą pusę. Vaizdas, kurį pamačiau mane šokiravo. Pirmiausiai pakėliau antklodė žvelgdama po ja. Aš buvau nuogut nuogutėlė. Vanesa kvėpuok, tai buvo ne sapnas... Tai ne sapnas? Reiškia viskas ištiko įvyko? Ištiesiau drebančią ranką link komodos ir atidariusi apatinį stalčių ištraukiau marškinėlius ir trumpus šortus. Greitai juos apsivilkau, kaip mat pasijutau patogiau. Darijus vis dar kietai miegojo, su kiekvienu įkvėpimu jo krūtinė kilnojosi. Atsargiai prislinkau prie jo ir padėjau galvą ant pagalvės visai šalia. Bijodama jį pažadinti, lėtai pakišau ranką po antklodę švelniai apkabindama.
Tikriausiai turėčiau galvoti „ Ką aš padariau? Kodėl nesustojau, nepasakiau ne?“. Bet mano mintys buvo visiškai priešingos. Jaučiausi pati laimingiausia ir vakar naktį prisimenu su šypsena. Nesigailiu nė vienos sekundės ar bučinio... Viskas buvo tobula. Tikriausiai todėl, kad viskas įvyko su Darijumi, mano vieninteliu širdies savininku... Norėjosi į jį žiūrėti nors ir visą rytą, bet laikrodis tiksėjo. Žinojau, kad bet kurią minutę į kambarį gali įžengti senelė.
- Labas rytas...- tyliai sukuždėjau jam į ausį.
Darijus net nesureagavo. Tada nusprendžiau imtis kitokių priemonių jam pažadinti. Svarsčiau tarp dviejų variantų, viena buvo švelnus, o kitas greitas, bet skausmingas. Lengva atspėti kurį aš pasirinkau. Prisitraukiau prie jo palikdama mažyti tarpelį, skirianti mano lūpas nuo jo odos. Iš pradžių pabučiavau kaklą, tada po truputį kilau aukštyn kol pasiekiau žandą. Lengvas pakštelėjimas ir aš jau šalia lūpų. Pakėliau akis norėdama patikrinti ar mano planas pavyko. Darijus su šypsenėle veide stebėjo mane, akimirkai suglumau, bet tada tyčia įsisiurbiau jam į lūpas. Rankomis lakiau Darijaus veidą, akimirksniu atsidūriau ant jo, jaučiau rankas, kurios tvirtai spaudė mane.
- Norėčiau, taip atsibusti kiekvieną rytą. - atsitraukdamas nuo mano lūpų atsiduso.
- Norėti niekas nedraudžia.- parodžiau liežuvį.
- Dėl vakar...- nutęsė.
- Vakar buvo nuostabu.- nuoširdžiai nusišypsojau.
Mačiau, kaip Darijui palengvėjo, atsakė padovanodamas dar platesnę šypseną.
- Kaip aš tave myliu...- laimingas sukuždėjo.
- Aš tave taip pat.
Padėjau galvą jam ant krūtinės. Girdėjau jo širdies dūžius... Dunkst, dunkst, dunkst... Tolygius ir ramius. Žinojau, kad jo širdis priklauso man... Žinoma, ne tiesiogine prasme. Juk dabar mūsų širdys lyg viena. Gyvename ne dėl savęs, bet dėl kito žmogaus, nes jis yra tavo pasaulio centras. Jei jo nebebūtų, tu užgestum lyg žvaigždė aukštai danguje. Taip jaučiausi aš, nežinau, gal kitiems meilė yra aistros ir traukos mišinys. Bet man tai tyras ir nepakartojamas jausmas.
- Tu man taip ir nepaaiškinai vakar...- tylą nutraukė ramus Darijaus balsas.
Jis teisus, turiu jam pagaliau viską paaiškinti, antrą kartą nepavyks išsisukti.
- Šeštadienį ryte sulaukiau netikėto skambučio. Skambino senelės advokatas, kuris atsakingas už testamentą. Jis man pasakė, kad esu įtraukta į testamento narių sąrašą ir liepė kuo greičiau atvykti į sostinę. Tądien testamentas turėjo būti perskaitytas
- Dabar man viskas aišku,- susimąstė - taigi tavo senelė nepamiršo tavęs?
- Nepamišo, aš nustebau ne mažiau nei tu. Buvau šoko būsenoje, net negalvojau apie kitus. Tik čiupau mašinos raktus ir išlėkiau.
- Ir kaip sekėsi?- nekantravo.
- Dėdei paliko verslą, Vykintui ir Aren dalį akcijų. Ineida buvo tokia laiminga, bet kai išgirdo ką aš gavau...
- Nekankint manęs, sakyk.
Nusijuokiau iš jo.
- Senelė man paliko visas sąskaitas banke, namą Ispanijoje ir dvarą, kuriame jie gyveno mūsų mieste.- tarusi atsisėdau ant lovos žvelgdama jam į akis.
- Tu kalbi rimtai?- sutrikęs paklausė.
- Visiškai...- nusijuokiau iš jo minos, bet kai jis į mane pažvelgė piktu žvilgsniu, surimtėjau.
- Tai tu dabar milijonierė?
- Na, tikslaus skaičiaus nežinau...- bandžiau šią situaciją sušvelninti juoku.
Staiga išgirdau žingsnius, kurie artėjo link mano kambario durų. Susižvalgėm su Darijumi. Po kelių sekundžių žingsniai sustojo.
- Vanesa, tu grįžai? Tavo mašina lauke, kaip ir Darijaus.- susirūpinusiu balsu prabilo senelė.
- O kas dabar?- tyliai paklausiau Darijaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą