Vadiniesi vyru?
Stengiausi perskaityti Darijaus veidą, bet jame atsispindėjo tiek jausmų, kad sunku buvo susigaudyti, ką iš tikrųjų jaučia. Ką tikrai pastebėjau, tai pyktį ir sumišimą. Reiškia, tai nebuvo koks nors kvailas pokštas. Bet kas jam gali, taip grasinti? Darijus dar kartą perskaitęs žinutę įsidėjo telefoną į kišenę. Jis tiesiog ignoravo mano klausimą, o aš stovėjau bandydama suprasti kas ką tik įvyko. Tai tik žinutė, ji nieko gi nereiškia. Bet jei reiškia?
Pasimetusi ir išsigandusi stebėjau Darijų, juk jam turi būti viskas gerai, jis yra geras niekam nieko blogo nepadarė ir negalėtų. Jis tik mano. Visada bus, jam nieko negali nutikti, tik ne jam.
- Tu man neketini paaiškinti?- sutikusi jo žvilgsnį paklausiau.
Darijus nukreipė akis nuo manęs, bet aš vis dar stengiausi jas pagauti.
- Vanesa, tikriausiai kažkas nevykusiai pajuokavo. Nekreipk dėmesio...- žengęs link manęs bandė apkabinti.
- Ne,- pasitraukiau nuo jo - tada kodėl taip sureagavai? Nemeluok man. Darijau nenoriu, kad tarp mūsų būtų kokių nors paslapčių. Nepadaryk antrą kartą tos pačios klaidos.
Mačiau, kad Darijų sutrikdė mano pasakyti žodžiai. Kliudžiau skaudžiausią vietą, bet ji ne mažiau skaudi ir man. Žinau, kad tai praeitis, bet negaliu leisti viskam pasikartoti. Noriu būti laiminga, ar tai ne svari priežastis?
- Neprisigalvok kvailysčių, kažkas pajuokavo ir viskas.- tarė bandydamas nusijuokti, bet mačiau, kad tai tik vaidyba. Apkabinusi jį pažvelgiau į akis.
- Noriu tikėti tavimi ir bandau, bet matau, kad kažkas čia vyksta. Tik tu man nenori pasakyti...- jis žiojosi kažką sakyti, bet aš sustabdžiau pridėdama pirštą prie lūpų - jei tau kas atsitiktų aš numirčiau, prašau saugokis.
Stipriai prispaudžiau prie jo padėdama galvą ant peties. Jis daugiau nieko nesakė, tik švelniai apkabino mane. Jaučiau, kad tai tikrai ne vaikiškas pokštas, gal ir klystu, bent noriu manyti, kad aš teisi.
- Myliu tave...- sukuždėjo man į ausį.
Nustebusi pakėliau galvą, mūsų akys susitiko.
- Aš tave taip pat myliu...- prisiglaudžiau prie jo saldžių lūpų.
- Vaikai, blynai atšals! - pasigirdo senelės balsas.
Akimirksniu atsiplėšėm vienas nuo kito. Tarpduryje pamačiau senelė, kuri sutrikusi žiūrėjo į mus.
- Atleiskit , kad sutrukdžiau...- tarė paraudusi senelė.
- Įkliuvom.- kartu su Darijumi ištarėm ir pradėjom garsiai juoktis.
****
Gyvenimas tekėjo toliau. Žinoma, ne vieną nustebinau papasakojusi mano kelionės tikslą ir kuo jis baigėsi. Netikėtas palikimas, staiga tapau turtuole, žinoma atrodo beprotiška ir nerealu, net man pačiai, tai atrodo, kaip sapnas. Kaip ir tikėjausi labiausiai nustebo senelė, juk dabar ji turi milijonierę anūkę, bent taip aš juokauju. Pagalvosite, kad viskas vyksta , kaip pasakoje. Gražuolis princas, didžiuliai turtai, mylinti senelė. Bet ne viskas tobula, kaip atrodo.
Darijus su kiekviena diena tampa vis paslaptingesnis ir tai mane pradėjo gąsdinti. Iš pradžių bandžiau iš jo išpešti priežastį, bet galiausiai pradėjau ignoruoti jo paslaptingą elgesį. Mokslai, mokslai ir dar kartą mokslai. Ant nosies jau egzaminai, todėl kasdien po kelias valandas praleisdavau darydama namų darbus. Labiausiai nekenčiau matematikos, bet kai radau puikų mokytoją, tai tapo viena iš mėgstamiausių pamokų.
- Gal jau užteks, matai aš jau visai neblogai suprantu šią temą...- maldaujančiai žvelgiau į Darijų.
- Visai neblogai? Švelniai pasakyta. Užsirašyk kitą užduotį, štai šią...- bakstelėjo pirštų į vadovėlį.
Manau atspėjote, kas mano garsusis mokytojas. Darijui matematika sekėsi labai gerai, ir mielu noru pasisiūlė man padėti. Nušovėm du zuikius vienu metu, būname kartu ir mokomės, ar gali būti geriau? Na geriau pagalvojus gali, be vadovėlio ir sąsiuvinio šis laikas būtų tiesiog nepakartojamas.
- Tik ne šią...- sudejavau.
Jis rodė ir dar sudėtingesnį pratimą.
- Tai nori kad tave išmokyčiau ar ne?- rimtai pažvelgė į mane.
- Noriu bet...- nuleidau galvą.
- Bet?
- Noriu dar kai ko...
- Ir kas gi tai?- jaučiau, kaip jis šypsosi.
Užverčiau sąsiuvinį, taip pat ir vadovėlį. Darijus sutrikęs žvelgė į mane.
- Pamoka baigta, man reikia pertraukos. Ir bučkio už pastangas...- nusijuokiau.
- Nesunku išpildyti.
Žvilgančiomis akimis timptelėjo man už rankos pasodindamas sau ant kelių. Mūsų akys susitiko, norėjosi žiūrėti į jį amžinai. Atrodė, kad laikas sustojo, buvome tik mes ir daugiau niekas. Ranka patraukė užkritusius plaukus ant veido, užsimerkiau mėgaudamasi prisilietimu. Sustabdžiau jo ranką prispausdama delną sau prie veido. Nedrįsau atsimerkti, kai pajutau šiltą kvėpavimą į veidą. Darijus buvo visai šalia... Iš pradžių pajutau jo lūpas sau ant kaktos, tada ant žando... ir galiausiai ant lūpų. Trumpas ir švelnus bučinys.
- O dabar mokomės toliau.- tarė atsitraukdamas nuo manęs.
- Ką?- nustebusi žvelgiau į jį.
- Bučinį gavai, pertraukėlė truko dešimt minučių, ar nepakanka?- krizendamas paklausė.
- Ak tu mažas sukčiau.
Pyktelėjusi stumtelėjau jį, neišlaikęs pusiausvyros griuvo su kėde ant žemės, bet žinoma spėjo užčiupti už mano megztinio rankovės. Kritau ant Darijaus susitrenkdama petį į stalo kampą.
- Auč...- sudejavau glostydama petį.
Gulėjau ant Darijaus, kuris skleidė keistus garsus.
- Sveikas?- nusijuokdama paklausiau.
- O kaip tau atrodo?- skausmingu balsu suurgzgė.
- Man atrodo ne...- apsiverčiau ant pilvo norėdama matyti jo veidą. Piktas ir susiraukęs pažvelgė į mane, neišlaikiusi nusijuokiau.
- Visai nejuokinga, ak mano nugara...
- O man juokinga.- negalėjau sustoti juoktis.
Mums visada linksma, kai esame vienas šalia kito, vien buvimas suteikia tiek laimės. Branginu šias akimirkas.
- Vanesa, nulipk nuo manęs...- gailiai pažvelgė į mane.
- Ir vadiniesi vyru?
- Bet vyras taip pat žmogus, užjausk mane, susitrenkiau nugarą.
- Tik tada kai atsakysi į vieną klausimą.- pakilnojau antakius.
- Kokį?- surimtėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą