Blaivus protas
Vykintas tvirtai laikė mane savo glėbyje, negalėjau nustoti drebėti. Ašaros riedėjo mano skruostu, širdyje jaučiau nežmonišką skausmą. Mano smegenys nenorėjo suvokti, kad visa tai ką tik įvyko. Senelė paliko mane antrą kartą, ir šįkart amžiams.
- Ji mirė...- lediniu balsu sukuždėjau, tai buvo ne klausimas, o teiginys.
Laikiau jos šaltas rankas, kai jos nusviro amžiams, akys užsimerkė, širdis užgeso... Vientisas aparatų garsas spengi mano ausyse, viską prisimenu iš naujo. Mano šauksmas, senelės paskutiniai žodžiai, ašaros, žingsniai, rankos, kurios mane atplėšė nuo jos... Šis vaizdas stovi man prieš akis, ar galėsiu kada nors jį pamiršti?
- Viskas gerai, nusiramink...- švelniai glostė mano plaukus.
Tik dabar suvokiau, kad iki šiol nenustojau verkti. Garsiai kūkčiojau įsikibusi jam į marškinius. Jei taip reaguoju į senelės mirtį, kurią matau pirmą kartą, tai kaip reaguočiau jei jos vietoje būtų kitas žmogus, artimesnis man. Jei jis būtų Darijus, ne, ne... negalėčiau gyventi be jo...
Staiga suvokiau, kad esu didžiausia kvailė. Visus šiuos mėnesius negyvenau, o tik egzistavau, nes šalia manęs nebuvo jo. Turiu pamatyti Darijų, pasakyti, kaip myliu... Negaliu laukti dienos, kai bus per vėlu. Šią akimirką, man jo trūksta, kaip niekada. Aš taip pasiilgau apkabinimų, prisilietimų, šypsenos, lūpų...
- Vežk mane namo...- tariau atsiplėšdama nuo Vykinto, ranka nuvaliau ašaras.
- Suprantu, kad tave tai sukrėtė...
- Vežk man tuoj pat! - nutraukiau jį, jau rimtesniu balsu.
- Galima važiuoti į mano namus, nenoriu tavęs varginti tokia ilga kelione...
- Ne, vežk mane! - sušukau, negalėjau laukti nei akimirkos.
- Vanesa, kas tau?
- Aš privalau jį pamatyti, aš negalėčiau gyventi, jei senelės vietoje atsidurtų jis. Ar tu supranti? Tu matai kokia aš pavirtau? Tai ne mano jėgomis, aš negaliu daugiau būti, taip toli nuo jo...
Vykintas žvelgė į tolį, bijodamas sutikti mano žvilgsnį. Jis nieko neatsakė, tik paėmė mano ranką ir patraukė link lifto durų. Nustebusi žvelgiau į jį, liftu leidomės žemyn. Vykintas iš kišenės išsitraukė mobilųjį telefoną.
- Tu teisi... Nenoriu, kad tau nutiktų, taip kaip man su Maja...
Jau žiojausi klausti, kas ji? Kai prieš akis man iškilo mūsų pokalbis kavinėje...Vykintas pridėjo telefoną prie ausies.
- Tėti, mirė senelė. Atvažiuok į ligoninę, aš turiu Vanesą parvežti namo.
- Taip, ji buvo su senele, kai mirė...- tokio jį nesu mačiusi, jo veidas buvo rimtas, bet akys liūdnos.
- Ne ji nenori, grįšiu rytoj, iki...- baigus pokalbį, įsidėjo telefoną atgal į kišenę.
Lifto durys atsidarė. Viskas vyko taip greitai, kad susigaudžiau tik tada, kai stovėjau prieš Darijaus namus. Prikąsdama lūpą priėjau prie durų, paspaudžiau skambutį. Širdis lėkė šuoliais, žiūrėjau į duris ir troškau, kad jas kuo greičiau atidarytų. Ir išvysčiau, taip trokštamą veidą. Nekantraudama dar kartą paspaudžiau durų skambutį. Durys kaip mat atsidarė, prieš mane stovėjo Julius, jo veidas persikreipė pamačius mane.
- Ar namuose yra Darijus?- nekantraudama žvalgiausi jam per petį, tikėdamasi išvysti jį.
- Ne, jis ką tik grįžo iš...- pasimetę.
- Kur jis yra?
- Prieš valandą išėjo.
- Nesakė kur?
- Sakė nori pabūti vienas, bet nenorėjau jo išleisti tokios būklės, ypač kai nepasakė kur eina.
- Bet aš žinau...- nusišypsojau ir pasileidau bėgti gatve.
Tikėjausi, kad jis ten... Tai vienintelė vieta, kurioje gali pabėgti nuo gyvenimo. Nors bėgti darėsi sunku, kojos pasidarė, kaip akmeninės. Bet negalėjau sustoti... Akimis ieškojau reikiamo kelio, nudžiugau pamačiusi parko įėjimą. Vos įbėgusi pasukau gerai pažįstamu taku, dar kelios minutės ir prieš save pamačiau saulės apšviestą proskyną. Ilgaamžius ąžuolus išsidėsčiusius lanku, kurių lapai nusidažę ryškai oranžine spalva. Dar keli žingsniai ir galėjau įžvelgti žmogaus figūrą sėdinčią ant suoliuko. Rankomis parėmęs galvą.
- Darijau!‼- sušukau.
Buvau tokia laiminga jį matydama. Darijus išgirdęs mano balsą pakėlė galvą ieškodamas iš kur sklinda balsas... Uždususi pribėgau prie jo, bandžiau kalbėti, bet man tai sunkiai sekėsi. Jis pasimetęs atsistojo, neatitraukdamas akių nuo manęs.
- Vanesa?- prikimusiu balsu paklausė.
Nieko nelaukusi įsisiurbiau jam į lūpas, buvau taip jų pasiilgusi, šio nepakartojamo skonio. Visų šių mėnesių kaupta tvirtybė sugriuvo, pajaučiau malonią šilumą užliejančią kiekvieną mano kūno ląstelę. Rankos savaime apsivijo Darijaus kaklą, prisiglaudžiau arčiau. Akimirką Darijaus lūpos buvo kaip mirusios, bet tai truko neilgai.
Bučinys buvo toks aistringas, kupinas meilės, pykčio, ilgesio, skausmo. Jame tilpo visi jausmai susikaupę per šį laiką. Nenorėjau, kad jis baigtųsi. Apsvaigusi atsiplėšiau nuo jo, mūsų veidus skyrė vos keli centimetrai. Giliai alsavau jam į kaklą, bandydama atgauti kvapą. Galvoje sukosi tiek žodžių, tiek daug norėjau pasakyti, rinkau žodžius, kol galiausiai suvokiau, kad tai galiu išreikšti tik dviem žodžiais.
- Myliu tave...- sukuždėjau jam į ausį.
- Aš tave dar labiau...- jo balsas nuskambėjo, kaip švelni melodija. Darijaus rankos tvirtai apkabino mane prisitraukdamos arčiau. Galvą padėjau jam ant peties, norėjosi ištirpti jo glėbyje, kaip balta snaigė karštame delne.
- Ar tai tikra? Ar aš ir vėl sapnuoju?- pasimetęs paklausė.
Pakėliau galvą rankomis laikydama jo veidą. Mūsų akys žvelgė vienas į kitą.
- Jei tai sapnas, nenoriu pabusti.
- Ak Vanesa, atleisk man, aš tikras kvail...- pridėjau pirštą jam prie lūpų.
- Šššš... tai aš kvailė, nesugebėjau tau atleisti... kankinau ne tik tave, bet ir save...
- Aš nevertas tavo atleidimo... – jo galva nusviro.
- Darijau, aš tave myliu... ar dėl to neverta man atleisti?
- Aš tave taip pat myliu, tu net neįsivaizduoji, kaip gera tave laikyti glėbyje...
Mūsų nosies galiukai lietėsi vienas su kitu. Jis pakėlė ranką, ir švelniai nubraukė sruogą man nuo veido. Tada mano akys užkliuvo už balto tvarsčio apvynioto jam ant riešo.
- Darijau, kas tau nutiko?
Ranka paliečiau tvarstį, jis staigiu judesiu atitraukė ranką. Jo veidas akimirksniu pasikeitė.
- Čia tik įbrėžimas...- suglumęs atsakė.
- Nemeluok, kas tau atsitiko?- pasimetusi žiūrėjau į jį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą