Nebilus „myliu“
Akimirka maniau, kad man tik pasigirdo Darijaus balsas. Po tokių sapnų, pradedu maišyti realybę su tikrove. Jas skiria tik mažas laiptelis, kurį peržengti taip lengva. Mintyse prašiau, kad tai būtų jo balsas, nors ir išsigandęs, piktas, nuliūdęs. Svarbu, kad jam viskas gerai, nieko nenutiko... O jau aš, sau rūpėjau mažiausiai, svarbesni yra aplinkiniai, žmonės be kurių negalėčiau gyventi.
- Klausau..- nedrąsiai išlemenau.
- Prašau, nepadėk ragelį...- jo balsas buvo toks išsigandęs ir liūdnas, kad vos pajėgiau išlaikyti šaltą protą. Kaip visada užslėpti savo jausmus ir vaidinti bejausmę lėlę, nors atrodytų turėjau prie to priprasti, bet su laiku darėsi vis sunkiau.
- Ko nori? Kodėl skambini iš Anetos telefono?- mano ledinis balsas drebėjo, kaip medžio lapas papučiant vėjui. Štai tau ir tvirtybė...
- Atleisk Anetai, bet ji pasidavė mano prašymams. Žinojau, jog neatsiliepsi jei skambinsiu savo telefonu...
- Teisingai galvojai...- ką aš kalbu? Galvoju vieną, o sakau kitką. Nenorėjau sau pripažinti, kad esu tokia laiminga girdėdama jo balsą. Lifto durys atsidarė ir automatiškai išėjau iš jo. Sekiau Vykintui iš paskos, vis dar laikydama telefoną prie ausies. Iš jo veido išraiškaus supratau, kad jis žino su kuo aš kalbu.
- Vanesa, išklausyk mane...
- O kam? Kad ir vėl apgautum ir paliktum kraujuojančia širdimi? Ne Darijau, aš nebe ta naivi mergaitė, kurią tu apgavai.
- Suteik man šansą, aš žinau, kad tu mane myli...
Taip nekenčiau savęs, girdėdama jo nevilties ir skausmo kupiną balsą, kuris raižė mano širdyje gilias žaizdas. Ką aš jam galėjau atsakyti? Kad myliu jį visa širdimi, kiekviena savo kūno ląstele, kad meilė nemažėja, o auga su kiekviena minute. Aš tik melavau, melavau, melavau... Ne tik jam ir aplinkiniams, bet ir sau... Bet skausmas širdyje ir nuoskauda, neleido man ištarti „ myliu“... Tai buvo ne mano jėgoms.
- Darijau, užmiršk mane ir gyvenk savo gyvenimą...- nurydama kartėlį pažvelgiau į niūrius debesis plaukiojančius danguje. Stovėjau prieš Vykinto mašiną.
- Bet tu ir esi mano gyvenimas... Leisk ištaisyti viską, lauksiu tavęs rytoj.
- Aš tau sakau, kad...
- Žinau, kad ateisi...- nutraukęs mane sukuždėjo, savo aksominiu balsu. Tylėjau, bijau ištarti bent žodį, jaučiau kad laikausi už siūlo galo, kuris bet kurią akimirką gali nutrūkti.
- Tai nieko nepakeis...- bandžiau kapstytis iš padėties.
- Gal ir ne... lauksiu tavęs, tu žinai kur...- savo balsu hipnotizavo mane.
- Lauk, bet aš neateisiu... Ir daugiau nebeskambink!!!
Susierzinusi kišau telefoną į palto kišenę, bet deja nepataikiau ir telefonas visu gražumu krito ant asfalto. Vykintas greičiau susigaudęs nei aš, paėmė telefoną nuo žemės ir ištiesė man.
- Ko tau nusikalto vargšas telefonas?- šyptelėjęs paklausė.
- Kaltas ne jis, o mano netikusi ranka...- burbtelėjusi paėmiau telefoną ir įlipau į mašiną. Diena ir taip buvo viena iš blogiausių, o Darijus pasistengė, kad ji būtų blogiausia. Kaip jis nesupranta, kad...? kad...? aš net pati nežinau, ką galvoti... Viskas susimaišė manyje...
Net nepastebėjau, kaip Vykintas įsėdo į mašiną ir pradėjo važiuoti. Buvau dėkinga jam, už tai, kad nieko manęs neklausinėjo. Žvelgiau pro langą, bandydama sutelkti savo mintis kur nors kitur. Kaktą atrėmiau į šaltą stiklą, stebėdama, mažus lašelius riedančius juo. Lėkėme siauromis miesto gatvelėmis, neturėjau jėgų pakelti galvos ir pažiūri koks greitis. Bet man to ir nereikėjo, pasitikėjau Vykintu, labiau nei bet kuriuo kitu žmogumi.
Nežinau kiek laiko važiavome tyloje, ir netgi kur... Automobilis įsuko į nuošalų užmiestį, kuriame stovėjo įspūdingos išvaizdos namai. Kiekvieną nusekiau su pavydo kartėliu, bet gražus paviršius ne visada slepia tokį pat vidų. Už poros kilometrų Vykintas pasuko į vieną iš šių namų keliuką. Pakėlusi akis nužvelgiau didžiulius vartus. Įvažiavus pro juos pasirodė nuostabus vaizdas, didžiulis sodas driekėsi nuo pat kelio iki namo. Namas išsiskyrė iš visų matytų namų, modernus išplanavimas, didžiuliai langai. Pakerėjo mano iš pirmo žvilgsnio, negalėjau patikėti, koks gyvenimas galėjo manęs laukti...
- Tu... čia .... gyveni?- trūkčiodama išlemenau.
- Apie penkerius namus, šis namas dar visai naujas...- šyptelėjęs sustojo prie namo užgesindamas variklį. Išlipo iš mašinos, tą pati padariau ir aš, bet vis dar negalėdama atitraukti akių nuo manęs supančios aplinkos.
- Galiu pasakyti tik vieną žodį - Vau...- neslėpdama susižavėjimo nutęsiau.
Išlipome iš mašinos.
- Pritariu, jis įspūdingas. Tokie jau mano tėvai, jie dievina prabangą...- kalbėdamas ėjome prie namų durų.
- O tu?- erzindama paklausiau.
- Aš?- kilstelėjęs antakį pažvelgė man į akis.- kaip čia pasakius, mane nežavi prabanga, man visada patiko paprastumas. Visi šie didžiuliai namai yra nereikalingi, man užtektų nedidelio namuko. O kaip aš rasiu žmoną tokiame name? – nusijuokė darydamas duris.
- Gal nupirk GPRS prietaisą?- nusijuokdama paklausiau.
- Gal ir gera mintis...- šyptelėjo.- man kaip tik jos dabar reikėtų, ieškant namiškių...
Nedrąsiai žvalgiausi po didžiulę svetainę. Sienos aukštos, baltos spalvos, grindys blizgėjo, lyg būtų marmurinės. Juodos spalvos baldai puikiai tiko, prie tokios šviesios aplinkos. Ne tik išorė , bet ir vidus buvo modernus, paprastas, su nedidelėmis detalėmis, kurios puikiai tiko. Man apžiūrint svetainę, išgirdau greitus žingsniu, atsisukau norėdama pažvelgti iš kur jie sklinda. Tai buvo laiptai, kuriais lipo smulkutė mergina, šiek tiek jaunesnė už mane.
- Mačiau, kad grįžai Vykintai, kaip senelė?- striksėdama laiptais kalbėjo, bet sustojo, kai pamatė mane.
Galėjau geriau ją apžiūrėti, ilgi tamsiai rudi plaukai, mėlynos akys, dailus veidas... Prabangūs drabužiai, kurie suteikė jai dar daugiau žavesio. Vis negalėjau priprasti, kad jie visi tokie panašūs į mane. Ji juk mano vienintelė pusseserė, turėčiau džiaugtis ją pamačiusi, bet jaučiu baimę. Aš esu kitokia, paprasta, nieko neišsiskirianti mergina, o jie mano akimis žiūrint - tobuli. Jų gyvenimas nuostabus, laimingas...
- Kas ji?- pasimetusi paklausė mergina nukreipdama savo žvilgsnį į Vykintą.
- Aren, norėčiau tave supažindinti su Vanesa.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą