Svetima
Ligoninės koridorius buvo gerai apšviestas, todėl įžiūrėti dėdės veidą nebuvo sunku. Vidutinio ilgumo kaštoniniai plaukai, švelnūs veido bruožai, tiesi nosis, putlios lūpos ir išsišokę žandikauliai. Žiūrėjau į gyvą Vykinto kopiją, jų neatskirčiau, jei ne raukšlelės dėdės veide, išduodančios amžių. Jam vis artėjant link mūsų, tyrinėjau veidą, kuriame pynėsi skausmas ir sumišimas. Nusukau akis į Vykintą, nenorėjau atrodyti įžūli.
- Jis tau patiks...- atsiprašomai šyptelėjo.
Tarsi mane tai paguodė, šiandienai emocijų turėjau į valias. Pažintis su senele, o dabar dėde, kas toliau? Trečios kartos pusseserė?... nusipurčiau, nuo šios minties. Aš visiškai iš kitokio pasaulio, jie manęs nepripažins, aš jiems esu svetima. Nesvarbu, kad Vykintui aš patinku ir esame patys geriausi draugai, dabar jau reikėtų sakyti giminaičiai... Pusbrolis ir pusseserė, beveik kaip brolis ir sesuo. Bet jaučiausi lyg tokiais ir būtumėme, visada svajojau turėti brolį, kuris mane saugotų ir mylėtų. Kartais svajonės pildosi, bet kartais griūva.
- Kur ji?- paklausė susirūpinęs balsas, nereikėjo pakelti akių, kad sužinočiau kieno jis.
- Vis dar ligoninėje, gydytojas sakė, kad turi pasirašyti dokumentus, norint pasiimti kūną...- Vykinto balsas buvo rimtas, o veidas liūdnas. Taip norėjosi apkabinti jį ir paguosti, bet nebūčiau išdrįsusi, ypač kai šalia stovi dėdė. Jaučiausi kaip pašalinė, tokia ir buvau, neturėčiau čia stovėti... Šiuo momentu, taip norėjosi būti namuose, kartu su senele.... mano senele.
- Žinoma, Ineidą ši žinia labai sukrėtė, kaip ir mane...- atsiduso.
Smalsumas griaužė mane, pakėliau akis pažvelgdama į dėdę. Jis ranka trynė kaktą, šiaušdamas plaukus, jo veidas buvo perkreiptas skausmo, o akyse žibėjo ašaros.
- Nusiramink...- tarė Vykintas uždėdamas ranką dėdei ant peties.- o kur Aren?- susirūpinęs paklausė.
- Su Rebeka, juk žinai, jos neišskiriamos...- ramiai atsakė ir tada jo žvilgsnis sustojo ties manimi.
Norėjau nuleisti akis, bet negalėjau, sekiau jo žvilgsnį, kuris iš pradžių buvo nustebęs. Vėliau maloniai šyptelėjo, mane vertindamas. Atsidusau, tikėjausi , kad jis pasišlykštės manimi, nes atrodžiau ne per geriausiai. Susivėlę plaukai, nuo verkimo raudonos akys.
- Sūnau, nesupažindinsi su savo mergina?- veide trumpam dingo liūdesys ir pasirodė susidomėjimas.
- Aš ne jo mergina...- įsiterpiau.
Žinojau, kad Vykintas to nepasakys, o be to nenorėjau atsidurti nemalonioje situacijoje, nors ši beveik tokia ir buvo.
- Mano draugė Vanesa, Vanesa čia mano tėvas...
- Malonu Vanesa, gali mane vadinti Orlandu...- ištiesė ranką sveikindamas, nedrąsiai ištiesiau ir aš.
- Man taip pat malonu...- šyptelėjau.
- Orlandai.
- Orlandai...- mandagiai pakartojau.
- Atsiprašau, kad tokiomis aplinkybėmis tenka susipažinti. Vykintas po Mė..., nebe supažindina su savo merginomis...- suglumo, susigaudęs, kad vos nepaminėjo Mėjos vardą. Situacija, tikrai darėsi nemaloni.
- Dėde, aš tikrai negaliu būti Vykinto mergina...- Orlandas išpūtęs akis žiūrėjo į mane, tik dabar suvokiau, kad jį ką tik pavadinau dėde.
- Dėdė? Niekas manęs dar taip nevadino...- šyptelėjo.
- Tėti, Vanesa teisi...- įsiterpė Vykintas. Dėdė pasimetęs žvilgsnis bėgiojo nuo manęs iki Vykinto.
- Apie ką jūs čia?
Nusprendžiau, kad tai turiu pasakyti aš. Giliai įkvėpiau ir nutaisiusi šypseną ištiesiau ranką.
- Susipažinkime iš naujo. Aš esu Vanesa Butaitė, tavo sesers Lėjos duktė. Tavo dukterėčia, kurios niekada neprisiminei ir neaplankei, ta kuri gyveno viena, ir niekam nerūpėjo. Ypač vieninteliams savo giminaičiams.- dėdė suglumęs žiūrėjo į mane, nedrįsdamas paspausti mano rankos. Nuleidau ją, stebėdama jo reakciją. Kartėlis glūdėjo manyje, ir negalėjau jo slėpti.
- Aš suradau ją, senelės prašymu...- paaiškindamas įsiterpė Vykintas.
- Vanesa aš...
- Nieko nesakyk, aš susitaikiau su viskuo. Ir nesitikiu, kad jūs mane priimsite, kaip šeimos narę. Aš esu jums svetima, kaip ir jūs man. Todėl manau, kad man bus geriau grįžti namo...- atsisukau į Vykintą, rodydama kad omenį turėjau jį.
- Ne, Vanesa tu neteisi...- jau švelnesniu balsu tarė dėdė.
- Teisi, nenoriu kištis į jūsų gyvenimą. Jame vietos man nėra...- užsimerkiau atsidusdama, tai tikrai buvo tiesa. Nenorėjau būti, kaip penkta koja.
- Nekalbėk niekų – tarė suirzęs Vykintas- tu esi mūsų giminaitė, šeimos narys ir niekada nebūsi svetima.
- Vykintas teisus, Vanesa atleisk man, bet viskas taip susiklostė...
- Dabar tai nesvarbu, Vykintai parvežk mane namo...- nesilioviau ginčytis, nenorėjau čia pasilikti nei minutei.
- Čia ne vieta ir ne laikas viskam aiškintis, parvežk ją į namus, manau jį norėtų susipažinti su Aren. O aš einu sutvarkyti formalumų...- liepiamai žiūrėjo į Vykintą.- Vanesa, leisk man ištaisyti savo klaidą...- apsisukęs nuėjo koridoriumi.
- Eime...- timptelėjęs už rankos mane Vykintas nusivedė link lifto.
- Parvežk mane namo...- nepasidaviau.
- Tik į savo namus.- nusišypsojo man.
- Vykintai...- sudejavau.
- Prašau tavęs, negalvok, kad esi svetima. Aš visada norėjau turėti pusseserę ar pusbrolį, todėl nesugadink mano džiaugsmo.
- O aš norėjau brolio...- sušnibždėjau po nosimi.
- Tu jį ir turi.
Pakėliau akis į jį, norėjau kad tai būtų tiesa.
- O kas tokia Aren?- prisimindama paklausiau.
- Mano pakvaišėlė sesutė...- nusijuokė.
- Tu turi seserį?- suglumusi žiūrėjau į jį.
- Taip, o dabar ir tu turi.
Staiga kišenėje suskambo mano telefonas, automatiškai ištraukiau jį . Ekrane švietė Anetos vardas, paspaudžiau mygtuką atsiliepti.
- Vanesa...?- paklausė liūdnas Darijaus balas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą