Nusivylimas
Suglumusios Darijaus akys klaidžiojo kažkur toli, bet į mane nežiūrėjo. Ką jis slepia? Toks jo elgesys mane nustebino. Niekas nebintuoja viso riešo, jei tai tik įbrėžimas. Juk toje vietoje yra.... ne, ne, ne... Jis to negalėjo padaryti...
- Darijau, negi tu...?
Bijojau ištarti to nelemto žodžio, kuris ne vieną kartą sukosi mano galvoje. Jei ne Darijus, tai nebebūtų tik žodis... Kartą jis mane sustabdė, ir esu už jam be galo dėkinga. Jis negali kartoti mano klaidos, negali. Darijus vis dar nedrįso pažvelgti man į akis, kurias taip stengiausi pagauti. Tylėjo, bet manęs nepaleido, o kaip tik prisispaudė arčiau, stipriai apkabindamas.
- Atleisk Vanesa, aš kvailys...
- Aš tau jau atleidau, pamiršk tai...
- Ne dėl to...- suirzęs atsiduso.
- Nesakyk, kad tai ką aš galvoju yra …?- kiekvieną žodį tariau lėtai, gerai apgalvodama. Gal labiau bijodama teigiamo atsakymo.
Aš tokia bailė, jei jis tai padarė, tai tik dėl mano kaltės. Aš jį atstūmiau nesugebėdama atleisti, visą šitą laiką ignoravau. Lyg jis man neegzistuotų... Mane nukrečia šiurpulys prisiminus jo liūdesio ir vilties kupiną žvilgsnį, kurį kasdien matydavau, bet niekada neišdrįsdavau atsakyti... Bijojau praskysti, sugriauti taip ilgai statytą sieną tarp mūsų. Radau jėgų jai sugriauti, bet liko griuvėsiai, pasekmės, kurias turiu ištaisyti. Bet kaip?
- Tyla reiškia taip?- nesulaukusi atsakymo paklausiau. Staiga pajutau, kaip Darijus linkteli galvą.
- Taip...- galiausiai išlemeno.
Mane nukrėtė šaltas drebulys, suvokus, kad jis galėjo mirti. Palikti mane vieną šiame pasaulyje, tai būtų didžiausia bausmė už mano kvailumą. Štai ko aš pasiekiau... Atšokau nuo jo, lyg nudeginta.
- Ne, ne, ne... Atleisk man, tai aš kalta. Sugrioviau ne tik savo , bet ir tavo gyvenimą. Čia aš neturėčiau vaikščioti žeme, visi mano mylimi žmonės kenčia. Palieka mane vieną, iš pradžių mama, tada tėtis, net ir pamotė... o galiausiai senelė, kurią vos spėjau pamatyti , o ji mirė man prieš akis. Aš bijau prie ko nors prisiliesti, viskas griūva, VISKAS!‼ - išrėkiau jam į akis, viską kas sukosi mano galvoje. Jo išsigandęs veidas manęs nesustabdė.
- Nereikėjo man čia ateiti, atleisk. Aš per didelė savanaudė, myliu tave. Bet negaliu leisti tau kentėti...- nors širdį vėrė begalinis skausmas, valdžiau ašaras.
Nusisukau, norėdama pabėgti, kaip nors viską ištaisyti. Vos žengus žingsnį Darijus rankomis apsivijo liemenį, man iš nugaros. Jo šiltos rankos sustabdė mane, džiaugiausi, kad jis negalėjo matyti mano veido. Ašarų nebepajėgiau valgyti.
- Ne Vanesa, tu neteisi. Čia aš dėl visko kaltas. Tave apgavau, turėjai teisę ant manęs pykti. Ir dėl šito kaltas tik aš, net nemėgink galvoti, kad tai tavo kaltė. Ne tu paėmei peilį į rankas...- krūptelėjau, nutilęs kalbėjo toliau.- gal tai buvo išbandymas, kurį turėjome įveikti. Nepalik manęs, žinau, kad to nenori. Turime viską ištverti kartu, leisk mums būti laimingiems...
- Darijau, aš bijau... tavęs netekti...
- To nebus, aš visada būsiu šalia tavęs.
- Prašau, nieko man nežadėk...
- Tai pažadas, kurį tesėsiu su malonumu, patikėk manimi. Padarysiu viską kiek leis mano jėgos, kad būtum laiminga.
- Tu mano laimė.
- Tada neatstumk jos, brangink ir naudokis...- nusišypsojo, o akys sužibo.
- Kalbi lyg būtum, koks nors daiktas...- šyptelėjau.
- Galiu būti ir daiktu, jei panelė taip pageidauja.
- Panelė?- suglumusi kilstelėjau antakį.
- Negi ponia?- rimtu veidu paklausė.
- Gal geriau panelė...- nusijuokiau. Jis visada sugeba mane išblaškyti ir pralinksminti.
- Kaip pasiilgau tavo šypsenos.
Sustingau, kai jis pirštu perbraukė man per lūpas. Kūnu perbėgo malonūs šiurpuliukai. Užsimerkiau mėgaudamasi, ir tokiais prisilietimais.
- Jos vis dar tokios pat švelnios...- gundančiu balsu sušnibždėjo.
Jaučiau, kaip mano keliai linko, jei ne Darijaus rankos, susmukčiau vietoje. Viskas atrodė, kaip sapnas... Staiga rankos laikiusios mane dingo, pasimetusi ištiesiau ranką, bet prieš save jaučiau tik tuštumą. Neišlaikiusi pusiausvyros susmukau ant žemės, pramerkiau akis... Išsigandusi žvalgiausi aplinkui, bet prieš mane buvo tik tuštuma. Darijaus nebuvo, viskas išnyko... Prieš akis mačiau tik beribę tamsą...
- Darijau !‼- sušukau pašokdama iš vietos. Tamsa dingo, mačiau tik šviesą, giliai alsavau bandydama atgauti kvapą.
- Vanesa, ar tau viskas gerai? - krūptelėjau išgirdusi balsą už savęs. Atsisukusi išvydau sutrikusi Vykinto veidą, tik dabar pastebėjau, kad gulėjau jo glėbyje. - košmaras?- susirūpinęs paklausė.
- Kur aš? - išsigandusiomis akimis žiūrėjau į jį.
- Ligoninėje, tu užmigai. Nenorėjau žadinti...- nepatikliai žvelgė į mane.- ar gerai jautiesi?
- Aš miegojau?- nusivylusi paklausiau.
- Taip, apie valandą... Vis murmėjai Darijaus vardą...- nepatenkintas susiraukė.
Tai buvo tik sapnas? Negaliu patikėti, jis buvo toks tikroviškas. Aš vis dar esu ligoninėje, o ne Darijaus glėbyje... Ne gana to, kaip kenčiu, mano protas mane dar labiau kankina. Ne protas, o aš pati save kankinu, sapnuoju tai ko geidžiu ir negaliu susitaikyti, kad tai tik mano galvoje.
- Tai tik sapnas...- atsidusau.
- Išgąsdinai mane... – šyptelėjo Vykintas bandydamas mane pralinksminti.
- Aha...- bejausmiu balsu išlemenau.
- O, atvažiavo mano tėvas...- susidomėjusi pažvelgiau į jį.
Jo tėvas? Juk jis mano dėdė. Vykintas žvelgė į koridoriaus galą, pakėliau akis sekdama jo žvilgsnį. Išvydau vyrišką figūrą einantį link mūsų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą