Saulės spindulėlis
Blanki šviesa apšvietė laimingus veidus, kurių dėmesys buvo nukreiptas į mane. Sutrikus žvelgiau į nenustygstančią Aren ir šalia stovintį Vykintą. Jų tikrai nesitikėjau čia išvysti, nors nuo senelės laidotuvių praėjo jau kelios savaitės. Iki šiol negaliu pamiršti pavargusio ir išsekusio senelės veido, šaltų rankų... Pamačius juos, šis vaizdas dar kartą iškilo mano atmintyje. Nors ir kaip norėčiau, negaliu jo pamiršti, manau tai tiesiog neįmanoma.
- Vanesa! – trykšdama džiaugsmu sušuko Aren ir puolė man į glėbį.
- Aren, kaip čia atsiradot?- paklausiau atsitraukdama nuo jos.
- Kalta aš, įsivaizduoji Vykintas tik šįryt pasakė, kad tavo gimtadienis... Ir kaip galima man tai apsakyti paskutinę dieną? Gerai, kad nesugalvojo pranešti rytoj, - metė piktą žvilgsnį į jį.- dovaną teko nupirkti paskubomis, todėl atvažiavome tiek vėlai.
- Žinoma kaltas aš...- susiraukė Vykintas sukryžiuodamas rankas ant krūtinės. Jo kankinio mina mane prajuokino.
- Džiaugiuosi, kad bent prisipažinai.
- Aren... – piktai suurgzgė Vykintas.
- Jis net nesiruošė tavęs pasveikint, - toliau kalbėjo Aren, nekreipdama dėmesio į Vykintą - esi vienintelė mūsų pusseserė, tai lyg nuodėmė. Taigi Vanesa, sveikinu tave...- šypsodamasi ištiesė nedidelį dovanų maišelį.
- Aren, nereikėjo vargintis...- išspaudžiau šypsenėlę.
- Tu gal juokauji? Čia vargas? Man tai malonumas. Imk, negi nepriimsi dovanos nuo mūsų?- suglumusi pažvelgė į mane.
- Aš... na gerai- pasidaviau ir ištiesusi ranką paimdama maišiuką.
Jis buvo nedidelis, man buvo smalsu kokia dovana gali joje tilpti. Aren akimirksniu nušvito ir su nekantrumu laukė mano reakcijos. Jaučiausi nejaukiai ir sutrikusi, bet nenorėdama jų nuvilti, pažvelgiau į maišiuko vidų. Įžvelgiau tik kažką juodo, bet kas, tai negalėjau pasakyti. Kita ranka ištraukiau ir pakeldama apžiūrėjau jį. Iš pradžių nesupratau, kas tai, bet kai pamačiau porsche ženklą, supratau, kad čia rakteliai nuo automobilio. Pasimetusi pritraukiau arčiau, norėdama įsitikinti, ar man nepasivaideno.
- Negi tai...?- pažvelgiau į Aren.
- Taip, tai porsche rakteliai. Jis dabar stovi tavo kieme, negi aš ne šauni?- trypsėdama apkabino mane per pečius.
- Ačiū...-vis dar suglumusi padėkojau.
Ir kas per gimtadienis? Tikriausiai jo nepamiršiu visą savo gyvenimą, dovana po dovanos. Tiek dėmesio ir sveikinimų nesu sulaukusi, tuo pačiu metu buvau sutrikusi ir laiminga.
- Sveikinu Vanesa.- apkabino mane Vykintas.
- Ačiū Vykintai...- sukuždėjau į ausį.
- Tikiuosi jis padarys tave laiminga.
- Aš jau laiminga.
- Tu teisi, atrodai žymiai geriau...- paleido mane.
- Nesitikėjau jus pamatysi, tikrai nustebinote. Prašau, užeikite... Senele!- sušukau eidama link svetainės.
- Taip mieloji. – atsisuko senelė, pamačiusi svečius pašoko iš vietos.
- Senele, susipažink čia Aren, pasakojau apie ją.
Aren tvirtai laikė mano delną, jaučiausi iš jos sklindantį džiaugsmą. Ji lyg saulės spindulėlis užkrečianti kitus. Pirmoji mūsų pažintis nebuvo tokia maloni, bet dabar viskas pasikeitė, žinoma tai lėmė aplinkybės. Visgi jaučiau laiminga šalia žmonių, kurie man tokie artimi. Juk tai svarbiau už bet kokias dovanas. Visada svajojau apie tai, o dabar kai mano svajonės išsipildė, negaliu patikėti. Bijau atsibusti ir suprasti, kad tai tiesiog dar vienas sapnas. Grįžti į savo nuosavą pragarą žemėje... Baimė vėl likti vienai, neleidžia džiaugtis.
- Labas vakaras.– maloniai pasisveikino Aren.
- Labas, manau aš eisiu miegoti, nenoriu vaikai jums trukdyti...- mirktelėjo man. Padėkodama nusišypsojau jai.
- Labanakt senele...- ji tik nusišypsojo ir užlipo laiptais palikdama mus vienus.
- Sėskitės, jauskitės, kaip namuose...- įžengus į svetainę pasiūliau.
Vykintas čia ne kartą lankėsi, todėl nieko nelaukdamas atsisėdo ant sofos. Aren eidama apžiūrinėjo svetainę.
- Nepanašu į mūsų namus,- nusijuokė.
- Aren baik...- piktu balsu subarė Vykintas. Ji tik pavartė akis, nusisukdama nuo jo.
- Nieko tokio, aš suprantu.- burbtelėjau.
- Vanesa, aš tik pajuokavau...- tarė Aren prisėsdama šalia Vykinto.
- Tavo juokeliai...- pasišaipė Vykintas. Aren piktai žvilgtelėjo į jį.
- Užsičiaupk.- atkirto.
- Jūs išsiaiškinkite, o aš einu trumpam į virtuvę.
Apsisukau ir nuėjau link virtuvės, vis dar girdėdama jų barnį. Nespėjau net pasiekti jos, kai pasigirdo skambutis į duris. Patraukiau link jų. Vos atidariusi ant manęs užvirto uždusęs Darijus.
- Ei, aš nugriūsiu..- nusijuokdama nustūmiau jį nuo savęs.
Susitikus mūsų akims, mano oda perbėgo šiurpas. Jo susitaršę plaukai styrojo į šonus, o baimės ir įniršio kupinos akys žvelgė į mane.
- Kas tau atsitiko?- išlemenau.
- Viskas gerai...- vos atgaudama kvapą prabilo, nors akys sakė visai kitką.
- Neatrodo gerai.
- Aš tiesiog skubėjau. Atleisk, pavėlavau...- žiūrėdama į jį jaučiau, kad nuo manęs kažką slepia. Toks jausmas, lyg kažko bijotų ir tai ne šiaip baimė. Bet nenorėjau ir neturėjau laiko visko aiškintis.
- Vanesa, kur dingai?
Išgirdusi atsisukau, išvydau Aren stovinčią tarpdurį. Ji nužiūrėjusi Darijų pažvelgė į mane.
- Kas ji?- įsiterpė Darijus.
- Darijau čia mano pusseserė Aren, Aren čia mano vaikinas Darijus.
- Malonu...- ištiesė ranką Aren žengusi link mūsų.
- Man taip pat.- maloniai atsakė Darijus pasisveikindamas.
- Vanesa, turi gerą skonį...- nusijuokė Aren.
Apkabinau Darijų rodydama, kad jis mano. Žvilgtelėjau į jį ir tyliai nusijuokiau, pamačiusi rausvus žandus.
- Ei, jis mano...- parodžiau Aren liežuvį.
- Nu gal jis, ir ne toks geras...- tarusi pakėlė smakrą.
Visi garsiai nusijuokėm. Visą vakarą mano veide nedingo šypsena ir juokas. Baigiu pamiršti kas yra ašaros ir liūdesys. Noriu jas pamiršti. Tiek daug jų išliejau bandydama nuplauti skausmą. Dabar jį pakeitė juokas, jaučiausi laiminga.
- Myliu tave... – sušnibždėjau, šiltai gulėdama Darijaus glėbyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą