Sugulovas
Augustas paleido mane net nepažvelgęs į akis. Sutrikusi nežinojau ką pasakyti. „Ak Darijau“ Kas man darosi, kodėl jis mano galvoje? Tai tampa, kaip liga. Augustas nuleidęs galvą žengė link mašinos, negalėjau žiūrėtu į jį tokį. Čiupau jam už rankos, neleisdama eiti toliau.
- Augustai, atleisk.... aš...- bandžiau rinkti žodžiu galvoje, bet negalėjau sugalvoti pasiteisinimo. Dabar skaudinu Augustą, o taip šaunuole Vanesa... Tu tikra širdžių ėdikė.
- Nieko nesakyk, aš viską suprantu... Tu niekada manęs nemylėsi...- vis dar nepakeldamas akių kalbėjo.
Dabar laikas, kai turiu apsispręsti. Štai žmogus, kuris turi man padėti pamiršti Darijų, visiems laikams... Atsistojau prieš jį ir rankomis paliečiau veidą, priversdama pažiūrėti į mane. Jo liūdnos akys akimirkai mane sustabdė, giliai įkvėpiau... Žinojau ką sakysiu, bet nežinojau ar darau teisingai. O gal tai bus didžiausia mano gyvenimo klaida?
- Augustai, o kas tau neleidžia pamėginti? Aš noriu jį pamiršti, bet tu turi man padėti...- sekundei jo akyse pamačiau kibirkštėles, bet jos išnyko ir pasirodė susirūpinimas. Užsitęsusią tylą nutraukė jis.
- Kam tu save apgaudinėji? Vanesa, aš viską matau, tu ji beprotiškai įsimylėjusi ir tai niekas nepakeis.
- Ne, ne, ne... tu neteisus, aš jo nekenčiu! Augustai padėk man...- apsikabinau jį, taip stipriai kiek leido mano jėgos. Laikiausi jo, kaip gelbėjimosi rato, lyg paskutinio šanso išgyventi. Tai mano vienintelis būdas pabėgti nuo Darijaus... Ką aš kalbu? Man jau maišosi protas. Bet Augustui jaučiu jausmus, stipresnius nei paprastam draugui...
- Vanesa, ar tu to nori? – suglumęs paklausė.
- Taip...
- Įrodyk.- nusišypsojo vilioklio šypsenėle.
- Gerai...- nusišypsojusi atrėmiau ranką jam į krutinę ir švelniai stumtelėjau link mašinos. Jis atsirėmė į kapotą, nustebęs neatitraukė akių nuo manęs. Aš atsirėmiau į jį ir rankomis apsivijau kaklą, mus skyrė vos keli centimetrai.
- Vis dar reikia įrodymo?- šyptelėjau.
- Taip...- nedrąsiai išlemeno.
Aš lėtai priartėjau prie jo, nosies galiuku švelniai perbraukiau per žandą. Tada pabučiavau nosį, lūpų kampučius... Giliai alsavau jam į lūpas. Šis mažas atstumas greitai išnyko.
****
Nenoriai atmerkiau akis, saldžiai nusižiovaudama. Mane pasitiko skaisti šviesa ir nematytas kambarys. Pasimetusi apsižvalgiau, gulėjau lovoje su drabužiais. Paltas pasvertas ant kėdės, šalia lovos. Akimirką susimąsčiau, kaip aš čia atsidūriau? Tada prisiminiau vakar vakarą, tikriausiai užmigau Augusto mašinoje... ak Augustas, aš tokia savanaudė, naudojuosi tavimi... Atsidususi kritau atgal į lovą. Netyčia ranką į kažką trenkdama.
- Auč...- pasigirdo užkimęs Augusto balsas.
Atsisukusi išvydau jį gulintį šalia. Kaip aš jo iki šiol nemačiau? Nužvelgiau jį, jis gulėjo vienais apatiniais. Man net žandikaulis atvipo, jo kūnas buvo nuostabus... Tiesiog tobulas.
- Ką tu čia veiki?!- išsigandusi sušukau, bet vis dar neatitraukdama nuo jo akių. Pastebėjęs mano žvilgsnį šyptelėjo.
- Nesuvalgyk manęs, pusryčiams žadėjau iškepti kiaušinienės...- nusijuokdamas užsidengė antklode.
- Neatsakei į mano klausimą, kodėl mes vienoje lovoje, o tu su...- užstrigau, neišdrįsau išarti... Jaučiau, kaip mano žandai nusidažo ryškiai raudona spalva.
- Kvailute, nieko nenutiko. Tiesiog nenorėjau miegoti ant sofos ir beje lova dvigulė, puikiai sutilpome.
- Aš tik maniau...
- Kokia tu raudona...- nusijuokdamas paglostė mano žandą.- žinai, reikės keisti patalynę, nedrįsau tavęs perrengti, todėl miegojai su šlapiais drabužiais...- parodė į patalynę, kuri jau seniai prarado savo spalvą.
- Ačiū ir tuo pačiu atsiprašau... – nedrąsiai nusišypsojau.
Nieko nelaukdama išlipau iš lovos, mano šviesūs džinsai buvo prisigėrę purvo. Pakėliau akis ir prieš save pamačiau veidrodį, atrodžiau siaubingai. Susivėlę plaukai, nusmukęs megztinis, nusitepę džinsai, nuvarvėjusios akys... Vaizdelis ne iš gražiųjų.
- Man mirtinai reikia dušo...- konstatavau faktą.
- Žinoma, vonios durys ten. Aš paieškosiu ko nors tau persirengti, o drabužius įdėsi plaut, gerai?
- Gerai.
Jis išlipęs iš lovos atidarė spintą ir ištraukė baltus marškinius ir sportines kelnes.
- Tiks?- žvilgtelėjęs į mane paklausė.
- Žinoma, ačiū..- čiupau duotus drabužius ir nuėjau į vonią.
Šiltas vanduo tekėjo mano sustingusiu kūnu, kuris taip maloniai ramino. Nepalyginsi su vakarykščiu pasivaikščiojimu lietuje. Nenorėjau jo prisiminti, o ypač vaizdo, kai mano vienintelė pusseserė rėkė ant manęs. Mačiau neapykantą jos akyse, ar aš to nusipelniau? Tikriausiai, kad taip... aš nusipelnau visko kas blogiausia, nes gimiau. Nors dėl to nesu kalta, bet aš vis dar vaikštau šia žeme, ir kol tai bus mane persekios nelaimės. Aš niekada nebūsiu laiminga, su tuo jau susitaikiau...
Ranka perbraukiau per už rasojusį veidrodį, rankšluosčiu sausinau plaukus. Apsivilkau Augusto duotus drabužius, o savuosius sukišau į skalbimo mašiną. Tyliai nutipenau iki durų ir išėjau iš vonios. Augustas gulėjo ant lovos, laukdamas manęs.
- O tu jau, na dabar aš eisiu...- pakėlė akis į mane ir sustingo.- hmm, tau tinka...- mirktelėjo man.
- Ačiū.- nusijuokiau.
- Jei nori eik į virtuvę, ką nors paieškok šaldytuve, aš greitai grįšiu.- taręs įėjo į vonią.
Nulydėjau jį žvilgsniu, tada apžiūrėjau kambarį. Mano dėmesį atkreipė nuotrauka, stovėjosi ant komodos. Priėjusi paėmiau ją. Žiūrėjau į nuotrauką ir negalėjau patikėti savo akimis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą