Ir vėl laiminga
Viskas kartojasi iš pradžių, atrodo, kad visų šių mėnesių net nebuvo. Vėl tie patys nedrąsūs žvilgsniai, slapti lapeliai ir tylūs šnabždesiai. Bet kai kas pasikeitė, tai jausmai, kurie dabar žymiai stipresni. Pasikeičiau ir aš, iškamuota skausmo tapau tvirtesnė ir atsargesnė, prieš kišdama pirštus į ugnį pagalvoju. Ko prieš tai nedariau, buvau akla ir be galo naivi. Nors kas galėjo pagalvoti, kad aš tapsiu dviejų vaikų užgaida. Turėčiau dabar jų nekęsti, bet aš tiesiog negaliu, esu kitokia.
Nekantriai atlanksčiau baltą popieriaus lapelį, išplėštą iš sąsiuvinio. Daili rašysena, man buvo pažįstama.
„ Galiu tavęs kai ko paprašyti?“ perskaičiau mintyse. Suglumusi atrašiau jam, tame pačiame lapelyje.
„Pamėgink“
Šyptelėjusi pamečiau jam ant suolo. Užverčiau sąsiuvinį, dabar apie ką nors kitą negalėjau galvoti, nekantraudama laukiau ką jis atrašyt. Ilgai laukti nereikėjo, lapelis nukrito ant mano suolo atsitrenkdamas į mane.
- Ei...- susiraukiau pasiimdama lapelį.
- Atsiprašau.- išgirdau tylų kikenimą.
- Neatleidžiu...- valdydama juoką atlanksčiau lapelį.
„ Norėčiau pamatyti tavo šypseną“ pasimetusi dar kartą perskaičiau, bet nuo to žodžiai nesikeitė.
Viskas man taip buvo pažįstama, šis jausmas. Net nepajaučiau, kaip mano veide atsirado laiminga šypsena. Pakėliau galvą ieškodama kaltininko, ieškoti net nereikėjo, Darijus nenuleisdamas akių žiūrėjo į mane. Pamatęs mano šypseną padovanojo savąją. Jaučiau, kaip mano žandai kaista.
- Ačiū...- jo švelnus balsas nuskambėjo kartu su mokyklos skambučiu.
Visi mokiniai pašoko iš kėdžių, bet aš net nepajudėjau, kaip ir Darijus. Žiūrėjome vienas į kitą ir nė vienas nenorėjome nutraukti šios nuostabios akimirkos. Galiausiai klasė liko tuščia...
- Vanesa ir Darijau, pertrauka, prašom išeiti iš klasės! - piktas mokytojo balsas pažadino mane iš transo.
Paskubomis paėmiau sąsiuvinį ir knygas, sumečiau į kuprinę ir nieko nelaukdama išlėkiau iš klasės. Vis dar sutrikusi ėjau koridoriumi galvodama kas ką tik įvyko. „Vanesa kvėpuok“ bandžiau save nuraminti.
- Galiu tave palydėti?- išsigąsdama pašokau, kai pajaučiau ranką sau ant peties. Iš rankų iškrito kuprinė ir tėškėsi ant žemės. Darijus vos laikė juoką.- atsiprašau, nenorėjau tavęs išgąsdinti.
- Bet išgąsdinai...- burbtelėjau paimdama nukritusią kuprinę.
- Tai ar galiu?- nedrąsiai pažvelgė į mane. Galvoje permečiau šiandienos pamokų tvarkaraštį, dabar turėtų būti anglų kalba.
- Darijau...- atsidusau nuleisdama akis.
Pripratau būti viena, ignoruoti jį, o dabar, kai jis vėl bando palenkti mano širdį į jo pusę, jaučiuosi sutrikusi. Ypač kai ji ten ir linksta, o aš bandau sustabdyti. Sunku viską pradėti ant suglamžyto lapo, o niekas naujo neduos. Tai tavo gyvenimas ir negali viską metęs pradėti iš naujo, lyg nieko nebūtų buvę.
Darijus ranka kilstelėjo mano smakrą, priversdamas pažvelgti jam į akis. Jos buvo tokios laimingos. Darijus suprato mano reakciją, kuri išdavė visus jausmus slypinčius manyje.
- Ar galiu ištaisyti savo klaidą? Tik pasakyk ką, aš padarysiu viską...- atsargiai paėmė mano ranką ir mūsų pirštai savaime susikryžiavo. Jaučiau, kaip kūną nupurto malonus drebulys, kurio taip buvau pasiilgusi. Sutrikusi žvelgiau į jį, viduje šaukiau, kaip aš jį myliu, bet lūpos net nesujudėjo. Šiltas delnas, neleido man pabėgti.
- Aš... tiesiog... ak... tai..- lemenau nesuprantamus žodžius, o svarbiausius negalėjau ištarti.
Galiausiai neiškentusi puoliau jam į glėbį atsitrenkdama į kietą krūtinę. Rankomis apsivijau jį ir man buvo nesvarbu, kad mus stebi pusė mokyklos. Aš troškau būti su juo, nors ir visą savo gyvenimą. Didžiausias mano troškimas - būti laiminga, o be jo laimė neįmanoma, tai supratau per šiuos ilgus mėnesius. Kankinau save, kankinau jį, ir kas iš to? Tai buvo beprasmė kančia, bet aš kitaip negalėjau pasielgti, neleido mano išdidumas ir sudaužyta širdis.
- Myliu tave Vanesa...- tvirtai spausdama mane prie savęs, sukuždėjo į ausį.
Norėjosi verkti, bet tik iš džiaugsmo. Gerklėje užstrigo žodis „myliu“, kurį taip norėjau ištarti. Sugebėjau tik linkčioti galvą pritardama. Garsus mokyklos skambutis neprivertė mudviejų atsitraukti vienas nuo kito.
- Mieloji, laikas eiti pamoką...- nusijuokdamas atsitraukė nuo manęs.
- Ar tai tikra? Nenoriu, kad ir vėl tai būtų tik sapnas...- tvirtai spausdama jo delną rankoje, pažvelgiau į akis.
- Ne, tai ne sapnas.- nusijuokdamas prisitraukė mane prie savęs švelniai pabučiuodamas į lūpas.
Jaučiau, kaip mano keliai linko, artėdami prie žemės. Teigiau, kad esu stipri, bet šiuo metu jaučiausi tokia silpna ir priklausoma nuo jo. Lyg būtų išsiurbęs visą energiją iš manęs ir pripildęs širdį nepaaiškinamo džiaugsmo.
- Ei, laikykis, dar laukia dvi pamokos, - kilstelėjęs apkabino mane per pečius.
- Manęs nekaltink...- nusišypsojau. Koridorius jau buvo pustuštis, tik keli mokiniai skubėjo į klases - eime, nenoriu pavėluoti - tarusi timptelėjau jį link laiptų.
Ar galėjau jaustis dar laimingesnė? Buvau šalia Darijaus, vėl jaučiau jo saldžias lūpas, švelnius apkabinimus. Tai laimingiausia mano gyvenimo diena. Geriau pagalvojusi, tai antra iš laimingųjų. Pirmoji diena - kai pirmą kartą jį pamačiau, šis vaizdas amžiams išliks mano atmintyje. Nuo tos dienos mano gyvenimas pasikeitė, per tokį trumpą laiką, patyriau tiek kiek per visą gyvenimą nesu patyrusi. Nuo meilės iki neapykantos, nuo laimės iki skausmo, puikus derinys. Tokia gyvenimo kaina, be vieno nebūna ir kito.
Vangiai pakėliau ranką ir išjungiau žadintuvą. Trukau dešimt minučių kol išlipau iš lovos, jaučiausi kaip lavonas. Vakar iki vėlumos mokiausi istoriją, laukė sunkus kontrolinis. Šaltas vanduo, padėjo bent šiek teik atsigauti. Šiandien nusprendžiau apsirengti ką nors gražaus, Anetos pagalba išmokau derinti drabužius, kurių buvo pilna spinta.
Apsivilkau smėlio spalvos suknelę, su kuria nebuvo šalta net žiemą. Mano akys nukrypo link lango, visas miestas buvo nuklotas plonu sniego sluoksniu, šis vaizdas mane pakerėjo, bet kadangi jau ir taip vėlavau. Greitai apsimoviau taip pat smėlio spalvos, ilgus batus. Užsimečiau paltą ir čiupusi kuprinę nulėkiau laiptais žemyn. Įėjusi į virtuvę sustingau, ant kėdės sėdėjo senelė ir rankose laikė supakuotą dovaną, o ant stalo nedidelis tortas su daug žvakučių.
- Su gimtadieniu mieloji...- atsistojusi apkabino mane, tik dabar suvokiau, kad šiandien mano gimtadienis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą