Muštynės
Mano kojos sustingo iš siaubo, o smegenys negalėjo suvokti ar visa tai tikra. Negi dėl mano kaltės pusbroliai nekenčia vienas kito, labiau nei didžiausio priešo. Aš uždegiau jų neapykantą, pati to nenorėdama. Apskritai, kas norėtų atsidurti mano vietoje? Kai esi blaškomas iš abiejų pusių, privalai pasirinkti tik vieną. Man per sunku. Todėl stoviu vietoje bijodama pajudėti, suklysti. Vėliau atsigręšiu atgal gailėdamasi savo pasirinkimo. Šito aš nenoriu, bet ar ilgai stovėsiu vietoje? Turiu gyventi, padėti pirmąjį žingsnį, nors ir mažyti... Tai būtų pradžia...
Plačiai atmerktomis akimis stebėjau jų grumtynes. Augustas abiem rankom prirėmė Darijų prie sienos ir be gailesčio smogė kumščiu. Darijus apsvaigęs trenkėsi į sieną, kojos buvo per silpnos išlaikyti pusiausvyrą, jei ne Augusto rankos būtų susmukęs ant žemės. Tai buvo tik pradžia, Augusto kumštis dar kartą smigo Darijui į pilvą. Pakraupusi rankomis uždengiau burną, sulaikydama klyksmą, kuris veržėsi iš vidaus.
- Liaukis Augustai...- tylus mano balsas ne iš tolo neatkreipė jų dėmesio.
Jis ir negalėjo, nes balsas nuskambėjo mano galvoje. Darijus netikėtai smogė Augustai, ir jis susvirduliavęs atsiplėšė nuo Darijaus, tuo pasinaudojęs stumtelėjo jį taip pargriaudamas ant žemės. Nebegalėjau daugiau žiūrėti į šią beprasmę kovą, aš kalta, todėl privalau viską užbaigti. Sugebėjau pajudinti sustingusias kojas ir nelaukdama žengiau link jų. Darijus svirduliuodamas artėjo link Augusto norėdamas spirti, bet aš jį aplenkiau ir drąsiai atsistojau jam priešais kelią.
- Gana, laukitės!- sušukau rankas atremdama Dariju į krutinę.
Tik dabar jis sugebėjo pažvelgti į mane ir susidurti su išsigandusiomis akimis. Žvelgiau jam į akis, nuo kurių negalėjau atsiplėšti, bet kraujas tekantis jam iš lūpos sutrikdė mane. Atitraukiau ranką ir švelniai paliečiau ištinusį žandą. Iš skausmo suraukė antakius.
- Atleisk man...- negalvodama ištariau.
Darijaus akys nušvito, net nespėjau susigaudyti, kaip atsidūriau jo glėbyje. Nenorėjau, kad jis mane paleistų, kaip ir nenorėjau atsiimti savo žodžių. Juos ištarė mano širdis, bet ne protas. Ši akimirka truko labai trumpai, Augustas su jėga atplėšė mane nuo Darijaus.
- Paleisk ją kvailį!- įtūžęs čiupo man už rankos prisitraukdamas artyn.
- Tai tu ją paleisk, nematai, kad jai skauda! - kitą ranką čiupęs Darijus stumtelėjo į savo pusę. Jaučiausi, kaip skudurinė lėlė, dėl kurios pešasi du vaikai.
- Baigsit pagaliau! - sušukau išlaisvindama savo rankas.- kas jums darosi?! Kas aš jums, kad galite mane tampyti, kaip panorėję? Kodėl jūs taip elgiatės?!
Su mano žodžiais dingo visa jų drąsa, nuleidę galvas tylėjo. Mačiau, kaip Augustas gniaužė kumščius, taip knietėjo sužinoti, kokios mintys sukasi jų galvose. Tarsi man savųjų buvo maža.
- Tai jis šoko ant manęs, negi aš turėjau stovėti ir nieko nedaryti? - pirmasis prabilo Augustas. Manęs nė kiek nenustebino jo pasipūtimas, net nesivarginau pakelti akių.
- O man nesvarbu kas pradėjo. Man tiesiog pikta, kad jūs taip elgiatės. Čia aš turėčiau jūsų nekęsti ir daužyti snukius. Kodėl jūs pamirštate ką man padarėte? Galvojate tik apie save. Aš jums ne žaisliukas ir tai ne žaidimų aikštelė. Jūs esate pusbroliai, ar bent suprantate, kaip aš jaučiuosi? Tai dėl mano kaltės jūs pešatės, kaip šuo su kate. Aš negaliu persiplėšti per puse, nors ir kaip norėčiau...- nutilusi apsisukau.
Norėdama išeiti, palikti šį absurdišką žaidimą „Kuriam atiteks Vanesa?“. Negi lažybos dar nesibaigė? Pasirodo laikas neribotas. Kaip galima taip elgtis su žmonėmis, tyčiotis iš jausmų ir manyti, kad visa tai galima lengvai pamiršti. Nors žaizda ir užsitraukia, bet lieka randas, kuris niekada neišnyks.
- Vanesa...- švelnus Darijaus balsas privertė mane sustoti.
- Dar nesupratote?- neatsisukdama paklausiau.
- Lažybos jau praeitis, ir tai neturi bendro mūsų su Augustu pykčiams.
- Tada kas? Pasakykite jūs man?!- nedrąsiai atsisukau į juos, atsitraukdama porą žingsnių.
Bandžiau išlaikyti saugų atstumą, bijojau, kad jie vėl pradės mane tampyti. Taip galėjau stebėti juos abu. Augustas žiūrėjo kažkur į tolį ant krūtinės sukryžiuodamas rankas, o Darijus žvelgė į mane, man buvo sunku atlaikyti jo veriantį žvilgsnį. Toks jausmas, kad jis permato mane kiaurai, žino mano mintis ir jausmus.
- Tu nesi kalta, tai mes kalti. Įsimylėjome tave... Tai ir buvo pradžia, mes ir seniau pykdavomės. Tik šįkart priežastis buvo rimtesnė...- suglumusi klausiausi Augusto žodžių, jis kalbėjo, bet į mane nepažiūrėjo.
- Viską išsiaiškinkite patys, man jau atsibodo. Nenoriu nė su vienu pyktis...- tardama žvelgiau į Darijų. Taip, daugiau nebegalėjau ant jo pykti, bet tai nereiškė , kad viskas bus taip kaip buvo. Taip daugiau nebebus, viskas pasikeitė. Ir labiausiai aš.- manau, jums reikia pasikalbėti...- tarusi apsisukau.
Pagaliau atsidūriau namuose. Uždariusi duris atsirėmiau nugara į jas. Pamažu slydau žemyn, kartu riedėjo ir ašaros. Galiausiai pasiekusi žemę susiriečiau į kamuoliuką, atsiskirdama nuo pasaulio, nenorėdama nieko girdėti ir jausti.
***
Grįžusi į mokyklą pasistengiau įsivažiuoti į senas roges. Nors mintys man neleido, bet jas visada išsklaidydavo Aneta. Šis savaitgalis atrodė ilgiausias iš visų ir pats liūdniausias. Užtrukau visą dieną, kol papasakojau Anetai visus įvykius, gal tai ir būtų užtrukę trumpiau, bet Aneta norėjo sužinoti net ir menkiausias smulkmenas. Išliejau visą savo širdį, net papasakojau apie Augustą. Susilaukiau Anetos pykčio, bet jis truko gerą valandą, tiksliau matematikos pamoką. Tokia jau ji, bet už tai aš ją ir myliu, tai žmogus, kuris bet kokiu metu mane palaikys ir paguos.
Nuleidusi galvą atverčiau savo istorijos sąsiuvinio galą. Ten jau puikavosi įvairūs piešiniai, šiandien nusprendžiau šią kolekciją papildyti. Laikydama tušinuką rankoje piešiau įvairius ornamentus, kurie man priminė gėlę. Tai buvo geriausias būdas nusiraminti, ir nukreipti dėmesį kur nors kitur. Jei pakelčiau galvą pamatyčiau Darijų, jis sėdėjo suole priešais mane. Jaučiau jo įsmeigtą žvilgsnį į mane, kuris dar labiau mane trikdė. Staiga ant mano sąsiuvinio užkrito baltas sulankstytas lapelis. Sutrikusi apsižvalgiau, niekas nekreipė į mane dėmesio, klausėsi mokytojo pasakojimo. Smalsumo vedina, paėmiau lapelį ir greitai jį išlanksčiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą