Atsiprašymas
Vos spėjus ištraukti ranką iš šilto Vykinto delno, ji ir vėl jame atsirado.
- Neišeik, padaryk tai dėl manęs. Prašau...- maldaujančiu balsu prašė.
Neįstengiau pakelti akių. Žiūrėjau į mūsų susipynusias rankas ir galvoje sukosi tik vienas klausimas “ką daryti?“. Negaliu bėgti, ar toli pabėgsiu nuo savo gyvenimo? Tai mano kelias ir turiu juo eiti. Juk aš ne viena ir tai svarbiausia.
- Dėl tavęs...- tyliai išlemenau.
Pakėlusi akis žengiau link durų. Atlenkiau rankeną ir pirmoji įžengiau į palatą, tvirtai laikydama Vykinto ranką, lyg gelbėjimosi rato. Mane pasitiko baltos palatos sienos, mano žvilgsnis slinko jomis kol sustojo ties lova. Sustingau pamačiusi merdėjantį žmogaus kūną sunkiai alsuojantį. Likau šoko būsenoje, senelės krūtinė lėtai kilnojosi, įkvėpdama ir iškvėpdama. Akys užmerktos, veidas išbalęs, rankos nusvirusios, žili plaukai supinti į kasą. Žiūrėjau į ją su gailesčiu, visas pyktis ir panieka jai, pranyko akimirksniu. Pajaučiau šiltą alsavimą sau prie kaklo.
- Senele...- aiktelėjau.
Žengiau prie lovos, kojos drebėjo taip pat, kaip ir rankos. Atsisėdau ant kėdės, kuri stovėjo prie lovos. Bijojau, kad mano kojos neišlaikys. Visą tą laiką nenuleidau įsmeigto žvilgsnio į senelę .Senelė sujudėjo, pasuko galvą į mane ir lėtai mirksėdama atsimerkė. Bandžiau nusišypsoti, bet mano veidas vis dar buvo perkreiptas siaubo. Nesitikėjau išvysti jos tokios bejėgės ir silpnos. Dabar keikiau save mintyse už kvailumą.
- Senele, čia aš Vykintas. Išpildžiau tavo norą, suradau Vanesą...- pamerkė rožes ir atsisėdo šalia manęs, ant kitos kėdės. Senelė pažvelgė į Vykintą ir tada jos žvilgsnis nukrypo į mane.
- Čia tu Vanesa?- drebančiu balsu paklausė senelė. Mačiau, kaip jos akyse žibėjo kristalai. Ji pakėlė drebančią ranką ir ištiesė į mane, bet neišlaikė jos ir ji nusviro ant lovos.
- Taip, čia aš senele...- nusišypsodama, abiem rakom švelniai paėmiau jos ranką.
- Negaliu patikėti... atleisk man mieloji...- užstrigo viduryje sakinio smarkiai nusikosėdama..- atsiprašau...
- Ar gerai jautiesi? Gal pakviesti seselę?- susirūpinęs paklausė Vykintas.
- Viskas gerai vaikeli, čia tik kosulys.- pasimetusi stebėjau ją, laikiau ledinę ranką ir negalėjau atitraukti akių - Mieloji, aš padariau didžiausią gyvenimo klaidą, kurią negaliu ištaisyti, nors ir kaip norėčiau. Išsižadėjau savo vienintelės dukters, savo kraujo. Dabar suprantu, kad tai buvo nežmoniška. Vaikai visada liks vaikais, turi jais rūpintis ir mylėti, nors ir ką jie padarytų. Bet tada to nesupratau, titulas ir garbė užgožė motiniškus jausmus. Žiūriu į tave ir atrodo lyg žiūrėčiau į tavo mamą, tu tokia panaši į ją...
- Aš ją prisimenu labai miglotai.
- Taip, tau buvo tik penkeri, kai ji mirė... Prisimenu, kai tavo mama grįžo namo švytinti, tvirtai įsikibusi tavo tėvui į parankę. Pranešdami, kad mes juos negalime išskirti, nes jie sujungti amžiams. Jų akys spindėjo meile... – šyptelėjo.
- Kodėl jūs taip pasielgėte? Mano mama mirė dėl jūsų kaltės, neturėjome pinigų jos gydymui... Mes buvo vargšai, bet laimingi. O jūs buvote laimingi?- nesusilaikiau, susikaupęs pyktis veržėsi lauk.Vykintas švelniai spustelėjo mano ranką, duodamas ženklą nusiraminti.
- Ne, nebuvome... Suprantu tavo pyktį, tu tam turi teisę.
- Jūs bent žinote kaip aš gyvenau toliau?
- Gyveni su savo tėvu...- ramiai atsakė.
- Vykintai, tu jai nieko nesakei? – pažvelgiau į jį.
- Ne, aš pats mažai ką žinau...- suglumęs atsakė.
- Ar kas nors ne taip?- senelės akys bėgiojo nuo manęs iki Vykinto.
- Jei būtumėte domėjęsi manimi, žinotumėte. Praėjus metams po mamos mirties mirė tėtis...- lediniu balsu išrėžiau.
- Mirė?- nustebo senelė.- kaip?
- Veždamas mane į mokyklą pakliuvo į avariją, aš išgyvenau, jis ne...- užsimerkiau bandydama sulaikyti ašaras.
- O ne mieloji... Tu likai viena? Kodėl mums nepranešė vaikų rūpyba?
- Todėl, kad mano globą perėmė pamotė. Mano tėtis vedė antrą kartą manydamas, kad tai bus geriau man. Bet pamotė manęs nekentė, po tėvo mirties ji manęs atsisakė ir išvežė gyventi į vaikų namus...- pakėlusi akis pažvelgiau į Vykintą, jis apstulbęs žiūrėjo į mane.
- Tu gyvenai vaikų namuose?- žiūrėdamas man į akis paklausė.
- Penkis metus, po to pamotė mane pasiėmė, nes aš buvau tinkamo amžiaus atlikti namų ruošos darbus. Aš jai buvau, kaip tarnaitė... Privalėjau daryti viską, jei ne...- nutilau.
- Jei aš būčiau žinojusi...- sudejavo senelė.- aš maniau, kad tu gyveni su savo tėvu, net nebūčiau pagalvojusi, kad jis mirė.
- Štai, kaip aš gyvenau. Dabar gyvenu su senele, ir esu pati laimingiausia.
- O kur pamotė?- susidomėjęs paklausė Vykintas.
- Ji mirė pavasarį, kai nurito lėktuvas, kuriuo skrido iš Turkijos į Lietuvą.
- Visgi Dievas yra.- sušnibždėjo Vykintas.
- Dėl visko kalta aš...
- Dabar nesvarbu senele, aš esu laiminga ir tai svarbiausia...- nusišypsojau vydama liūdnus prisiminimus.
- Ar gali man atleisti mieloji?- žibančiomis akimis žvelgė į mane. Nebūčiau įstengusi pasakyti ne,tada ją įskaudinčiau.
- Žinoma, viskas gerai senele. Nieko nepakeisi...
- Man skaudu, mes mėgavomės turtais, kai tu tiek kentėjai. Aš neverta tavo atleidimo...- jos kvėpavimas pagreitėjo, aparatai prijungti prie jos pradėjo pipsėti greičiau.
- Senele nusiramink, viskas gerai.
- Vanesa...- sukuždėjo vos girdimu balsu.
- Aš čia senele...- atsistojau laikydama jos ranką- kviesk seselę! - sušukau atsisukdama į Vykintą, jis pasimetęs išlėkė iš palatos.
- Atleisk man... Aš žinau, jog to nesu verta, bet noriu mirti žinodama, jog padariau viską...
- Atleidžiu senele, nepalik manęs, aš ką tik tave sutikau!- kalbėjau pro ašaras.
- Vanesa, mieloji...- sukuždėjo.
Sunkus atodūsis ir mirtina tyla. Akimirka sustojo, gyvenimas sustojo. Jos akys užsimerkė ir galva nusviro ant pagalvės. Pasigirdo vientisas aparatų erzinantis spengimas.
- Ne, senele, ne! - šaukiau purtydama ją.
Išgirdau žmonių žingsnius, kurie sugužėjo į palatą. Kažkieno rankos mane atplėšė nuo senelės tempdamos link durų. Bet tai nesutrukdė išgirsti gydytojo balsą.
- Mirties laikas trylika valandų keturiasdešimt aštuonios minutės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą