Karstas
Gal aš ir kvailė, bet sąžinės graužatis neleido man pabėgti. Per dažnai bėgu, laikas sustoti ir drąsiai žvelgti į priekį, nebijodama pasekmių, kurios beveik visada sukelia nežmonišką skausmą. Leidžiu sau užsiauginti storą odą - apsaugą nuo skausmo, bet kol kas ji labai plona, ir skausmas mėgaujasi mano kančiomis. Žengiau žingsnį priartėdama prie karsto, tyla įsivyravo aplink. Visi žiūrėjo į mane, stebėdami kiekvieną mano žingsnį ir judesį. Ištiesiau laisvą ranką paliesdama balto karsto dangtį.
- Atleidžiu tau senele. Ir prašau man atleisti. Aš neturėjau gimti, bent jau tu taip galvojai, bet supratau, kad buvai teisi. Aš tik didžiulė savo tėvų klaida. Gal jie vis dar būtų gyvi... Atiduočiau visą už tai, jei tik padėtų. Aš tik žmogus ir negaliu nieko pakeisti, nors ir kaip norėčiau. Gal ir dar kartą gal...- atsidususi nusivaliau nuriedėjusias ašaras. Mane supanti realybė dingo, buvau tik aš ir senelė. Jaučiau, kad ji mane girdi, ir tai man buvo svarbiausia.
Pakėliau akis žvelgdama į daugybę susidomėjusių žvilgsnių. Girdėjau šnabždesius ir kai kurių žmonių pasibjaurėjančius žvilgsnius. Vienintelis žmogus sugebėjo mane sutrikdyti, tai buvo Aren. Nustebau, nes jos akyse nemačiau pykčio, šįkart žvelgė į mane su gailesčiu ir užuojauta. Mano skausmas atsispindėjo jos blizgančiose akyse, mes buvo tokios pat ir tai tik dabar supratome. Akys pasakė daugiau, nei bereikšmiai žodžiai, kurie ne visada sako tiesą.
- Atsiprašau, bet aš privalėjau atsisveikinti su senele...- užkimusi balsu prabilau, žvelgdama į Aren, akis nuleidusį Vykintą, sutrikusį dėdę ir šalia stovinčią aukštai iškėlusią galvą Ineidą. – atsiprašau už savo elgesį, kad drįstu čia pasirodyti, man nederėjo. Nekaltinu jūsų ir prižadu, kad matote mane paskutinį kartą, nenoriu būti jums našta ar skaudžiu prisiminimu. Ištiesiau ranką, kurioje laikiau baltą rožę. Padėjau ją ant ant karsto viršaus
- Viso senele...- sukuždėjau jausdama širdyje nepaaiškinamą praradimo jausmą. Bet kaip galima prarasti, tai ko neturėjai? Visgi mes ne daiktai... Nuleidau akis, nenorėdama vėl susidurti su nemaloniais žvilgsniais. Atsigręžiau, palikdama apstulbusius veidus sau už nugaros.
- Vanesa sustok!- išgirdau šaukiant verksmingą balsą, automatiškai atsisukau. Išvydau sutrikusį Aren žvilgsnį, vos man atsigręžus puolė man į glėbį. Nustebusi apkabinau ją, toks jos elgesys mane sutrikdė.
- Atleisk man, nežinau kas vakar man užėjo. Neturėjau taip su tavimi pasielgti, vėliau supratau, kad tai buvo kvaila. Tu nesi nieko kalta, mes taip jaudinomės dėl tavęs... ypač Vykintas. - atsitraukdama nuo manęs pažvelgė į akis.- Prašau, pasilik...
- Nusiramink, viskas gerai, aš suprantu. Bet turiu grįžti, čia jūsų gyvenimas, o ne mano.
- Pažadėk, kad tai nepaskutinis kartas. Tu juk mano giminaitė, ak kaip gera tai ištrati...- nuoširdžiai nusišypsojo.
- Jei tik tu to norėsi, sudie...- paleisdama ją, akimirksniu atsidūriau kitame šiltame ir gerai pažįstamame glėbyje. Neturėjau kur trauktis, nei pati to norėjau.
- Tu net neįsivaizduoji, kaip mane išgąsdinai... Ieškojau tavęs visą naktį. Tikiuosi, tai nepasikartos...- švelnus balsas šnabždėjo į ausį.
- Žinoma, atleisk už tokį kvailą mano poelgį...- atsitraukiau nuo jo ir išspaudžiau šypseną, nors ir labai menką. Aren ir Vykinto nuoširdžios akys, neleido netesėti duoto pažado.
Išėjau... Kas man beliko? Tik grįžti į savo gyvenimą, kurį palikau už daugybės kilometrų. Gyvenimą, kurį privalau sutvarkyti, nes jis tampa panašus į didelį chaosą. Tai lyg drabužių spinta, viskas viduje susimaišę ir netinkamose vietose. Kaip ir mano galvoje, didelė painiava, o širdyje...
Ji skilo į dvi dalis. Viena iš jų trokšta atleisti ir džiaugtis laime, nors ji ir būtų melo ir apgaulės pagrindu. Kitai širdies pusei, tai visiškai nesvarbu, nes ji vis dar kraujavo ir negalėjo pamiršti akimirkų. Kai skaudus tiesos peilis padalino širdį į šias dvi dalis. Ak, viskas taip painu ir sudėtinga.
Rankomis užsiėmiau už skaudančios galvos, visos šios mintys mane sekino. Bet turiu viską apgalvoti, kiekvieną savo žingsnį ir elgesį, juk nuo to priklauso mano ateitis.
****
- Kelkis Vanesa, jau atvažiavome.- iš miego pažadino tylus Augusto balsas.
Pramerkusi akis pamačiau jo striukę, kuria užklojo mane. Pakėliau galvą, norėdama įsitikinti ar jis nemelavo. Pašokau iš vietos žvelgdama pro langą. Mano veide nušvito plati šypsena, kai pamačiau gerai pažįstamą gatvę, raudonų plytų namą, kuris kaip niekada atrodė gražus.
- Pagaliau..- laiminga atsidusau ir atidariusi mašinos dureles išlipau.
Vos išlipus sustingau, kai pamačiau žmogaus figūrą, atsirėmusią į gretimo namo sieną. Susidūrus mūsų akims, negalėjau jų atitraukti. Laimė, kuri sužibo jo akyse vos mane pamačius, privertė mano širdžiai plakti greičiau.
- Tu grįžai...- laimingas nusišypsojo, ir pradėjo eiti link manęs nenuleisdamas akių. Nežinau, kas privertė mano kojoms judėti, bet nedideliais žingsneliais mažinau atstumą tarp mūsų. Išgirdau užsidarančių durelių garsą.
- Kaip aš čia seniai buvau, net... - Augustas nutilo pamatęs Darijų, jų akys susitiko.
Iš pradžių žiūrėjo vienas į kitą sutrikę, bet galiausiai jose pamačiau pyktį. Jaučiausi, kaip degtukas, kuris uždegė neapykantą tarp jų. Aš ir esu didžiausia kaltininkė, o gal galėčiau sakyti lažybų prizas... Vanesa, pamišk tai...
- Ką tu čia veiki?- pirmasis tylą nutraukė Darijus.
- Negi nematai? Parvežiau Vanesą namo...- suirzęs atsakė Augustas.
Mano akys bėgiojo, nuo vieno iki kito. Stovėjau tarp jų, bet ilgai nereikėjo laukti, kai pajaučiau šiltas Augusto rankas sau ant liemens. Ak taip, juk pati priverčiau jį taip galvoti, kad dabar būsiu su juo. Kvailė, kvailė tu... Jei tik galėčiau pulčiau Darijui į glėbį. Neleidau sau pasimesti, patraukiau Augusto rankas ir pasitraukiau nuo jo.
- Tai tu buvai su Augustu?- supykusiu balsu paklausė.
- Ne...- šaltai atkirtau.
- Kaip tai ne, juk parvažiavai su juo?
- Gal tu atstok vieną kartą, tau dar neaišku?- įsiterpė Augustas. Jo pagiežingas balsas privertė mane susigūžti.
- Tu neturi jokios teisės man įsakinėti! – net neketino pasiduoti Darijus.
- Turiu...– patenkintas atsakė Augustas, vėl man apkabindamas. Nepatenkinta pasimuisčiau bandydama ištrūkti.
- Man jau gana.- tarė Darijus ir po akimirkos rankos laikiusios mane dingo.
Nespėjau pakelti akių, kai pamačiau Augustą krentant ant žemės. Darijus vis dar laikė suspaustą kumštį. Mano smegenys nespėjo susivokti, kokia turėtų būti mano reakcija. Tam laiko neturėjau, nes Augustas akimirksniu pašoko ant kojų puldamas Darijų.
- Ne...!- sušukau pamačiusi vaizdą, kuris mane sukrėtė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą