Deimantas
Tikriausiai būtų sunku rasti žmogų, kuris pamiršta savo gimtadienį. Vieną tokį nepakartojamą egzempliorių jūs jau pažįstate, tai - aš. Visada nesigaudžiau datose, o ir gimtadienis nebūdavo didelė šventė, kadangi nebuvo su kuo švęsti. Miglotai prisimenu savo penktąjį gimtadienį, bet ir jis vyko ligoninėje, mamos palatoje. Tąkart paskutinį kartą pamačiau ją besišypsančią. Stengiausi užgniaužti šiuos skaudžius prisiminimus.
- Ačiū tau senele, - suglumusi atsitraukiau nuo jos.
- Tai pirmasis tavo gimtadienis kartu su manimi, o ypač aštuonioliktas. Tapai tikra panele, atrodo taip neseniai lakstei po namus apsivilkusi savo mėgstamiausią rožinę suknelę. Vis dar negaliu susitaikyti su tuo, ką tau teko išgyventi. Jei mano rankos nebūtų buvusios surištos, gal tau nebūtų tekę tiek kentėti.
- Senele, viskas jau praeitį, pamirškim. Man svarbiausia, kad tu dabar esi su manimi... Aš tave labai myliu...
- Aš tave taip pat mieloji, ak mano galva, štai tavo dovana...- ištiesė dovaną į mane, nedrąsiai paėmiau ją.- išvyniok...- ragino.
Nieko nelaukdama nuplėšiau dovanų popierių. Atidariau dėžę smalsaudama kas viduje. Iš jos ištraukiau senovinį nuotraukų albumą, nustebau nes jis buvo pilnas. Pasimetusi pažvelgiau į senelę, kuri meiliai man nusišypsojo.
- Tai tavo tėvų nuotraukų albumas, jau seniai ketinau tau jį atiduoti, bet nusprendžiau palikti ypatingai progai. Šiame albume ne tik tavo tėvų vaikystės, draugystės ir vestuvių nuotraukos, bet ir tavo. Kai visi buvote kartu ir laimingi.
Akyse kaupėsi ašaros, laimės ašaros. Žvelgiau į senelę negalėdama patikėti, kad ji stovi prieš mane. Rankoje spaudžiau nuotraukų albumą, man tai buvo lyg brangiausias turtas. Jaučiausi tokia laiminga ir tuo pačiu dėkinga, ar gali būti dar nuostabesnė dovana? Troškau atversti albumą ir pamatyti savo mamą, kurios vaizdas blanksta mano trumpalaikėje atmintyje.
- Senele, tai pati geriausia dovana...- nekantraudama padėjau albumą ant stalo norėdama atversti.
- Pažiūrėsi vėliau. - sulaikė mane senelė - keliauk į mokyklą, manau kai kas tavęs jau laukia.
- Darijus?- spėjau.
Ji tik nusišypsojusi linktelėjo.
- Iki senele, ir ačiū tau...- pakštelėdama į skruostą nulėkiau prie durų. Žinodama, kad atidariusi jas pamatysiu Darijų, stovintį šalia mašinos ir laukiantį manęs, kaip ir kiekvieną rytą. Džiaugsmą, kuris kunkuliavo manyje, buvo be galo sunku nuslėpti. Skrajojau lyg ant sparnų, ir kuo toliau, tuo labiau džiaugiausi savo apsisprendimu.
Stabtelėjusi giliai įkvėpiau ir linktelėjusi rankeną atidariau duris. Išvydau juodos spalvos Volvo automobilį, stovintį prie mano namų. Tai naujasis Darijaus automobilis, kurį gimtadienio proga padovanojo tėvai. Lėtais žingsniais pradėjau eiti link mašinos, žiūrėdama kur dedu koją. Takelis buvo aptrauktas plonu ledo sluoksniu, kuris kėlė didelį pavojų mano kūnui, jeigu netyčia pargriūčiau. Atsidarė automobilio durelės ir iš mašinos išlipo Darijus. Greitu žingsniu apeidamas ją ir atsistodamas prieš mane.
- Labas rytas... - pasisveikino švelniai prisitraukdamas mane arčiau savęs. Rankomis apkabino mano liemenį, lyg sakydamas, kad aš niekur nepabėgsiu. O kur aš galėčiau bėgti? Niekur kitur nesijausčiau taip gerai ir šiltai. Maloniai nustebinta mėgavausi jo meilės proveržiu. Žinojau priežastį, bet išsiduoti nesinorėjo.
- Labas, labas...- juokdamasi prisiglaudžiau dar arčiau. Stebėjau jo nedrąsu, bet tuo pačiu mylintį žvilgsnį.
- Vanesa...- nutęsė nebaigdamas minties.
- Taip...- nuraudau.
Švelniai paėmęs mano rankas, nedrąsiai žvelgė į mane.
- Su kiekviena diena, stebiuosi koks esu laimingas turėdamas tave šalia. Padariau daug klaidų, bet jos visos buvo iš aklos meilės. Dabar, kai vėl galiu džiaugtis meile, stengiuosi padaryti viską, kad būtum pati laimingiausia. Šiuo metu, tai mano tikslas. Vanesa tu mano mintyse...- iškėlęs ranką parodė į galvą - ir širdyje...- paėmęs mano ranką, švelniai priglaudė prie krūtinės.- ir taip bus amžinai, myliu tave. Ir sveikinu su gimtadieniu... – jo veide nušvietė didžiulė šypsena.
Suglumusi ir nustebinta nesugebėjau pajudinti liežuvio ir ką nors atsakyti. Jaučiau, kaip mano širdis šokinėja iš džiaugsmo, jo žodžiai pasiekė net ir tolimiausią jos kertelę. Didžiulė šypsena pasirodė mano veide, vos ją išvydęs Darijus patenkintas atsiduso.
- Aš... ačiū...tai...negaliu...buvo...- lemenau žodžius, kurie buvo tik didžiulė maišalynė.
- Gal užteks, kad mane pabučiuotum...- įsiterpė Darijus.
Smerkiančiai pažiūrėjau į jį, bet nusprendžiau, kad tai visai nebloga mintis. Prisiglaudžiau prie jo, pabučiuodama savo ledinėmis lūpomis. Bet kuri mergina svajoja iš vaikino išgirsti tokius žodžius, tai melodija mūsų ausims. Trumpiausias kelias iki širdies, kuriai užtenka menkiausio žodžio, kad suvirpėtų.
- Gali ištraukti raktelius man iš dešinės kišenės?- vis dar laikydamas glėbyje paprašė.
- Žinoma, - tarusi įkišau ranką į kišenę, joje užčiuopiau tik nedidelę dėžutę.- čia tik kažkokia dėžutė.
- Ištrauk ją.
Nieko negalvodama ištraukiau ją ir pakėlusi prieš save apžiūrėjau. Tai buvo raudonos spalvos dovanų dėžutė su nedideliu kaspinėliu ant viršaus.
- Bet čia dovanų dėžutė...- suglumusi neatitraukiau nuo jos akių.
- Ji tau, atidaryk...- laimingas žiūrėjo į mane.
- Darijau nereikėjo...- sutrikau, nujaučiau kokia tai dovana.
- Jokių nereikėjo, noriu, kad turėtum kažką, kas primintų tau mane, nors ir kur būtum.- glostė mano suledėjusį žandą.
Smalsumas griaužė mane iš vidaus, nenorėdama apvilti jo lėtai atidariau dėžutę. Mano akys žvelgė į nuostabaus grožio grandinėlę su širdies formos pakabuku. Saulės spinduliai atsispindėjo į pakabutį vaivorykštės spalvomis, kuris priminė deimantą. Pakerėta šiuo vaizdu, nedrįsau net paliesti.
- Leisk man...- taręs paėmė vėrinį iš dėžutės.
Pakėliau plaukus leisdama jam jį užsegti, pajaučiau šaltą prisilietimą prie odos. Viskas vyko, kaip pasakoje, tik šioje mano princas su juodu žirgu.
- Jis nuostabus...- pakerėta neradau kitokių žodžių.
- Mano širdis priklauso tau, norėčiau, kad ją laikytum kuo arčiau savęs. Gal tai senamadiška ir neoriginalu...- nutildžiau jį pridėdama pirštą jam prie lūpų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą