Kvapni kava
Žvelgiau į save nuotraukoje, kurioje aš šypsojausi, laiminga pozuodama Augustui. Pamenu tą dieną, tai buvo mūsų pažinties pradžia, kai jis man pasiūlė nueiti į kavinę. Joje jis ir padarė šią nuotrauką, net nuotraukoje nesugebėjau nuslėpti džiugesio. Tądien buvau tokia laiminga, na iki įvykio, kai praradau sąmonę. Darijus susimušė su Augustu.
Nuotrauką pastačiau atgal, nenoriu daugiau nemalonių prisiminimų. Basomis nutipenau į koridorių, jame pamačiau dar vienas duris. Įėjusi išvydau nedidukę svetainę, kuri buvo sujungta su virtuve. Čia dominavo žalia ir mėlyna spalvos, kambario kampe stovėjo staliukas ant kurio buvo didelis plazminis televizorius. Prieš jį mėlyna sofa, medinis stalas, ir žinoma virtuvėje moderniausia įranga. Nekuklus būtas, bet ir ne per daug išpustytas. Man jis pasirodė jaukus.
Šyptelėjusi nuėjau link šaldytuvo, išėmiau visko ko reikia sumuštiniams. Radusi arbatinuką, užkaičiau vandens. Iš stalčiau ištraukiau peilį ir atsisėdusi pradėjau tepti sumuštinius. Po kelių minučių išgirdau Augustą išeinant iš vonios. Greitai sumuštinius sudėjau į lėkštutę ir padariau kavos.
- Ir kas čia, taip skaniai kvepia?- balsas skambėjo iš koridoriaus, po kelių sekundžių šypsodamasis įėjo pro duris.
- Tikriausiai kava, nes sumuštiniai neskleidžia jokio kvapo...- nusijuokdama pažvelgiau į jį. Jis vilkėjo tamsius džinsus ir juodus marškinėlius, šlapi plaukai styrojo į visas puses.
- Mmmm... kava..- šyptelėjęs atsisėdo prie stalo.
- Pati skaniausia visame pasaulyje.- nusijuokiau stumdama puodelį link jo.
- Ačiū.
Linktelėjusi paėmiau savo puoduką gurktelėdama karštos kavos. Tuo metu Augustas jau valgė antrąjį sumuštinį. Negi visi vaikinai tokie rajūnai? Nusijuokusi pati paėmiau vieną. Visgi jaučiausi nejaukiai, norėjosi, kad prieš mane sėdėtų Darijus. Kodėl aš save apgaudinėju? Aš per daug silpna pasipriešinti šiam jausmui.
- Nepapasakosi, kaip čia atsidūrei?- nutraukdamas mano mintis paklausė.
- Atvažiavau su savo pusbroliu...- nusukau žvilgsnį pro langą, atsivėrė nuostabus miesto panoramos vaidas. Mano akys, dažniausiai mane išduodavo.
- Tuo Vykintu, ar kaip jis ten.
- Taip, su juo.
- Tai kur jis dabar? Kodėl tu ne su juo?
- Pabėgau..- abejingai atsakiau. Pasigirdo skardus juokas.
- Ir kodėl man nekeista..- krizeno.
- Ei, visai nejuokinga.- piktai pažvelgiau į jį.
- Nuo manęs dažnai bėgdavai... – atsikando sumuštinio.
- Čia visai kita...- šaltai atkirtau, vėl žvelgdama pro langą.
- Norėčiau sužinoti kuo.- nepasidavė.
- Vykintas mane nuvežė pas senelę, kuri guli ligoninėje, čia sostinėje.
- Tikrai?- nustebo.
- Taip... bet Augustai, tai buvo didžiulė klaida...- nuriedėjo ašara.
- Vanesa, kas tau?- išsigandęs pašoko nuo kėdės.
- Man viskas gerai...
- Kaip tai gerai? Juk tu verki... kas ten atsitiko? Pasakyk man... tave nuskriaudė? Kodėl tu pabėgai?- klausimų lavina užpuolė mane. Į visus šiuos klausimus galėjau atsakyti vienu žodžiu. Jis strigo mano gerklėje, negalėjau jo ištarti... Bijojau jo, nes visada atneša skausmą - praradimo jausmą.
- Vanesa kalbėk!
Vangiai pakėliau į jį akis.
- Ji mirė...- vos girdimai išlemenau. Augustas sutrikęs pažiūrėjo į mane, tada papurtė galvą.
- Ne, Vanesa, taip nejuokauk. Kaip ji galėjo mirti, jei važiavai jos lankyti? Tai tada į laidotuves važiavai? Aš jau nieko nesuprantu.
- Ji mirė mano akyse... Supranti, kas aš esu?! Prie ko prisiliečiu viskas griūva! Aš mačiau, kaip ji užsimerkė, kaip įkvėpė paskutinį kartą... Tai mano kaltę, ji jaudinosi dėl manęs. Nereikėjo man pasakoti savo gyvenimo istorijos. Aš - žudikė, štai kas aš!- šaukiau ant jo, nors jis niekuo kaltas. Rankomis atsirėmiau į stalą uždengdama akis.
- Atleisk...- švelniai sušnibždėjo.
- Neturiu už ką...
- Aš nežinojau, suprask tu man labai svarbi.
- Žinau...- ranka nusivaliau ašaras.
- Taika?- pakeldamas rankas paklausė. Nesusilaikiusi nusijuokiau.
- Taika.
- Einu pažiūrėti tavo drabužių, manau norėsi grįžti namo?- atsistodamas paklausė.
- Tu skaitai mano mintis.
Sėdėjau mašinoje, žvelgdama į prieš akis prabėgančias gatves. Saulė šildė žemę, kuri buvo išvarginta vakarykščio lietaus. Mano žvilgsnis užkliuvo už gėlių parduotuvės, staiga suvokiau, kad pamiršau kai ką padaryti.
- Sustok!- šūktelėjau pašokdama iš vietos.
- Kur?- pasimetęs pažvelgė į mane.
- Prie gėlių parduotuvės.
- Kam?
- Tiesiog sustok, prašau...
Augustas nepatikimai nužvelgė mane, bet galiausiai sustojo šalia parduotuvės. Greitai iššokau iš mašinos, einant link parduotuvės patikrinau kišenes, atsidusau radusi piniginę. Įžengus vidun padvelkė malonus gėlių aromatas, giliai įkvėpiau mėgaudamasi juo.
- Laba diena.- pasisveikinau su pardavėja.
- Laba, ko galėčiau jums padėti?- padėdama žurnalą į šalį paklausė.
- Aš norėčiau baltos rožės...- tariau žvalgydamasi.
- Kaip tik vakar gavome naują siuntą.- pašokusi iš kėdės parodė į nuostabias baltas rožes, ištiesusi ranką ištraukiau vieną.
***
Mažais žingsneliais ėjau link žmonių minios. Akimis nužvelgiau jų juodus drabužius, ir pasijaučiau nejaukiai, kad negalėjau apsirengti tinkamai. Susigūžiau savo palte, bet nesustojau. Turėjau tai padaryti, atsisveikinti su senele. Nebijau jų neapykantos ir pasibjaurėjimo manimi, jei mane mato paskutinį kartą. Pajaučiau aštrų skausmą delne, tai buvo rožės spygliai smingantys į mano odą. Atleidau rankas, kurios spaudė ją.
- Šiandien susirinkome atsisveikinti su...- daugiau negalėjau klausytis.
Prasibroviau pro žmonių minią, atkreipdama visų dėmesį. Jaučiau, kaip ašaros riedėjo mano skruostu, kai pamačiau senelės karstą ir šalia stovinčius savo giminaičius. Vykinta pakraupusiomis akimis pažvelgė į mane.
- Vanesa?- suglumęs žengė link manęs.
- Leiskite man pasakyti kelis žodžius...- žvelgiau į rožę savo rankoje, jausdama susmigusius smalsius žvilgsniu į mane.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą