3 dalis
Prieš valią
Žvelgiau pro langą į prabėgančius vaizdus man prieš akis. Lietaus lašai barbeno į priekinį stiklą, o valytuvai ritmingai juos valė. Pradedu pasiilgti šilto oro, niekada nemėgau rudens. Lietus, šaltas oras, didelis vėjas niekada man nepatiko. Vienintelis rudens privalumas, kuris man patinka yra medžiai. Įvairiaspalviai lapai visada atkreipdavo mano dėmesį, ypač kai papučiant vėjui lapai lėtai krenta žemyn... Išvažiavus iš miesto jų buvo apstu.
Taip tylėdami važiavome apie pusvalandį. Bandžiau parodyti savo priešiškumą šiai kelionei. O jis tikriausiai supratęs nenorėjo manęs erzinti. Vykintas ilgai kovojo su manimi, bet vis tiek galiausiai man teko nusileisti. Bet ši tyla mane varė iš proto.
- Dar toli?- neatitraukdama akių nuo lango paklausiau. Mano balsas skambėjo vangiai ir piktai, to ir siekiau.
- Dar valanda kelio...- ramiai atsakė.
Tyliai suaimanavau. Girdėjau, kaip jis sukrizeno.
- Sakei , kad netoli...
- Iki sostinės nėra labai toli, bet reikia pavažiuoti.
- Į sostinę?- pašokau kėdėje.
- Taip, ar aš tau nesakiau?- nekaltai šyptelėjo.
- Ne...- piktai burbtelėjau.
Vėl susigūžiau kėdėje.
- Tikriausiai tą vietą praleidau.- nusijuokė.
- Aš vis dar manau, kad man neverta važiuoti.
- Vanesa..- atsiduso- mes jau tai aptarėme...
- Man nesvarbu, kad aptarėme. Aš nenoriu jos matyti...
- Ji tavo senelė, kuri tik nori su tavimi susitikti, negi tau tai atrodo per didelis noras?
- Ne, bet suprask. Aš jai nerūpėjau, kodėl man ji turėtų rūpėti. Tau lengva kalbėti, tu užaugai prabangoje tarp mylinčių žmonių, o aš užaugau viena be meilės ir skurde. Kovojau už save ir niekada nepasidaviau. Man jos nereikia, ji manęs nemylėjo, jei būtų mylėjusi, tai nebūtų leidusi man gyventi tokioje aplinkoje...- žvelgiau pro langą.
Ant stiklo atsispindėjo mano veidas. Pabalęs veidas, juodi ratilai neleido pamiršti sunkiai iškęstą bemiegią naktį. Ašara nuriedėjo skruostu, greitai ją nusišluosčiau.
- Aš neteisinu jos, visi darome klaidas. Bet leisk jai bent jau tave pamatyti, mes vieninteliai jos anūkai. Suprantu, kaip tau skaudu, bet aš ją labai myliu ir žinau kaip ji gailisi. Daktarai neteikia vilčių, kad ji išgyvens bent mėnesį...- jo balsas užlūžo.
- Aš... atleisk Vykintai, aš tokia savanaudė...
- Tu ne tokia, tik leisk man ją padaryti laimingą, bent paskutinėmis gyvenimo dienomis...
- Gerai...- tarusi atsisukau į jį.
Tvirtai laikydamas rankomis vairą žiūrėjo į kelią. Akys savaime nukrypo į jo sučiauptas lūpas. Tyrinėjau jo veidą, dabar galėjau įžvelgti mūsų panašumus. Tamsūs plaukai, mėlynos akys, tiesi ir nedidelė nosis...
- Ar kas man ant veido?- juokdamasis paklausė.
- Ne, nieko...- nusukau žvilgsnį.
- Taip keistai žiūrėjai į mane, tai pagalvojau gal antra nosis man išaugo.
Tyliai nusijuokiau.
- Ne, tik dabar pastebėjau, kad mudviejų panašūs veido bruožai.
- Manau, tu teisi. Abu kaip iš žurnalo viršelio.
- Pamaiva...- kumštelėjau į šoną.
- Čia tau turėjo būti, kaip komplimentas. – lūpų kampučiai pakilo.
- Ačiū, tokio dar nesu gavusi.
- Prašom...
- Gal bent įjungtum radiją?- žvilgtelėdama į muzikos grotuvą paklausiau.
- Jei jau pageidauji.- taręs paspaudė kelis mygtukus ir pasigirdo rami muzika.
Atrėmiau galvą į sėdynės atlošą ir pasirangiusi atsisėdau patogesnėje pozoje. Užsimerkusi pradėjau klausytis muzikos. Bandžiau visas mintis sutelkti į muziką, bet jos klaidžiojo visai kitur. Kaip elgsiuosi ją pamačiusi? Ypač tokią, prikaustytą prie ligoninės lovos ir vos galinčią kalbėti. Aš negaliu ant jos pykti, nors turėčiau. Juk ji mano senelė, mano mamos mama. Ak mama, kaip norėčiau, kad būtum šalia, man taip tavęs trūksta. Ne tik meilės, bet ir patarimo. Mane mokai ne tu, o gyvenimas... Mokausi iš klaidų, kurios tokios skaudžios.
- Atvažiavome...- mano mintis nutraukė pagyvėjęs Vykinto balsas.
Pakėliau galvą ir pažvelgiau pro langą. Stovėjome aikštelėje prie didelio balto pastato, tyliai sudejavau. Ligoninė, ar gali būti dar niūresnis ir skausmo pilnas pastatas? Gal...
- Eime...- nusišypsojo.
Išlipo iš mašinos. Sėdėjau sustingusi kėdėje ir žvelgiau į durelių rankeną. Prikąsdama lūpą ištiesiau ranką ir nenoriai spustelėjau ją. Tyrinėdama aplinką uždariau dureles. Stovėjau prie mašinos akimis smerkdama Vykintą. Pastebėjęs mano žvilgsnį paniuro. Nuleidęs akis atidarė galines dureles ir paėmė didelė rožių puokštę, nuo sėdynės.
Mirtina tyla vyravo aplink mus, tai buvo savotiškas streikas. Sekiau jam iš paskos, įėję į vidų patraukėme link lifto. Buvo nesunku pastebėti, kad Vykintas čia lankosi ne pirmą kartą. Įėjus į ligoninė mano nuotaiką dar labiau paniuro. Vykinto veide, linksmumo buvo neįmanoma rasti nei kruopelytės.
Liftu kilome į trečią aukštą, jaučiau kaip mano širdis šokinėjo. Tik nežinau ar iš baimės ar jaudulio. Pamatysiu savo senelę, tą kuri atsisakė savo dukros ir paliko likimo valiai manęs. Dabar taip galvoju, o kas bus ją pamačius niekas nežino. Viskas pasikeitė ir nežinau ar į gerąją pusę.
- Nusiramink, viskas bus gerai...- sušnibždėjo prie ausies Vykintas. Paėmė mano ranką. Pakėliau akis žvelgdama į jį, jo buvimas ir palaikymas savotiškai ramino. Linksėjau galvą pritardama.
- Nepalik mane vienos... – spustelėjau jo ranką.
- Niekada...-
Liftas atsidarė, Vykintas švelniai mane timptelėjo iš jo. Įžengėme į ilgą koridorių. Prasilenkiančių žmonių veidai amžiams įsirėš į mano atmintį, kurie buvo persmelkti liūdesio ir skausmo. Tik keliose pamačiau šypsenas. Vieni garsiai verkė šaukdami „kodėl“, kiti džiūgavo apsikabinę savo artimuosius. Laimė ir skausmas čia arčiau, nei bet kur kitur. Ligoninės man visada primindavo liūdniausias dienas... Labiausiai mamą, kurią paskutinį kartą čia mačiau.
Maža mergaitė sėdėjo ant kėdės rankoje laikydama apdraskytą meškiną. Ji bandė į vietą įstatyti iškritusią akutę. Praeinant pro ją, netikėtai pakėlė galvą. Staiga mano širdį pervėrė gniuždantis skausmas, kai pamačiau mergaitės veidą. Nuo lūpos kampučio iki ausies driekėsi nudegintos odos gabalas. Taip pat ant kaklo ir nežinia kur jis baigėsi. Mergaitė nusišypsojo man. Aš nesugebėjau atsakyti jai, kai Vykintas koridoriumi pasuko į dešinę. Mergaitės nebemačiau.
- Štai ši palata. - tarė rodydamas į duris.
Sustingau, kaip statula, liko tik vienas žingsnis ir ją pamatysiu. Kojos savaime žengė atgal, traukdamosi nuo durų. Įsijungė savigynos instinktas. Baimė bandė užkariauti mano kūną ir protą.
- Vanesa, kas nutiko?-susirūpinęs paklausė Vykintas.
- Ne, aš negaliu atleisk man...- purtydama galvą paleidau jo ranką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą