Liga
- Matau didelę nelaimę, kuri susijusi su tau artimais žmonėmis.
- Nelaimę? - sunerimusi žiūrėjo į Mariją Aneta.
- Taip, bet negaliu pasakyti, kada ji įvyks, – tęsė Marija, laikydama vieną iš kortų rankoje.
Jos akys buvo įsmeigtos į kortas ir tik labai retai jas atitraukdavo. Marijos užtikrintas balsas neleido suabejoti nė vienu ištartu žodžiu.
- O kaip meilė? - lyg prieš tai ištarti žodžiai nieko nereikštų, paklausė Aneta.
Tikėjausi tokio klausimo iš jos. Nebūtų Aneta.
- Meilė? Jūs tokios jaunos norit viską patirti! Taigi meilė, - nutęsė, peržvelgdama kortas. Paėmusi dvi į rankas, prabilo. - Matau šiltą ir tyrą meilę, kuri privers tave skraidyti virš debesų. Taip, meilėje tau tikrai pasiseks, tik nemanyk, kad pirmasis sutiktas vaikinas, kuris kris tau į akį, bus tas vienintelis. Deja, ne. Tu taip pat gali suklysti pasirinkdama netinkamą, todėl būk atsargi ir pirmiausia įsitikink, ar jis tave tikrai myli. - kalbėjo neatitraukdama akių nuo Anetos.
Aš tik bėgiojau akimis nuo vienos, prie kitos, stebėdama veidus ir ypač Anetos reakciją.
Niekada jos nebuvau mačiusi tokios rimtos. Ji klausėsi kiekvieno ištarto Marijos žodžio, lyg jie būtų verti aukso. Manau, jie jai tokie ir buvo - ne kasdien išgirsi, koks likimas tavęs laukia. Tai, ką jai pasakė Marija, mane taip pat sukrėtė kaip ir Anetą. Nelaimė? Negi mudviem skirti tokie skausmingi likimai. Aš galėčiau iškęsti, bet Aneta… Ji visada gyveno mylinčioje šeimoje, jai nieko netrūko. Man būtų labai skaudu žiūrėti į ją kenčiančią. Ji visada spinduliavo laime, man neleisdama niekada liūdėti.
- Viskas? - mano mintis nutraukė susirūpinęs Anetos balsas.
- Viskas, daugiau nieko negaliu jums pasakyti. - tarė Marija, kraudama kortas į kaladę.
- Ką padarysi, ačiū jums. Štai sutarta suma, - mestelėjo ant stalo pinigų ir akimirksniu atsistojo.
Nustebusi taip pat straktelėjau ant kojų.
- Nėra už ką dėkoti. Gaila, kad negalėjau pasakyti geresnių žinių, - tarė liūdnu balsu Marija.
Galėjai būti tikras, kad ji sakė tiesą. Jos susirūpinęs žvilgsnis stebėjo mūsų rūsčius veidus. Negalėjai likti abėjingas jos spinduliuojančiam gerumui.
- Ačiū, - išlemenau. Norėjau nutraukti tylą, kuri susidarė po Marijos žodžių.
- Tai mes jau eisim. - tempdama mane durų link, tarė Aneta. Marija tik linktelėjo ir atsistojusi atidarė mums duris. Net nespėjau susigaudyti, kaip vėl atsidūrėme svetainėje. Norėjau vėl pamatyti šį nuostabų vaizdą, bet Anetos ranka neleido man net stabtelėti. Žiūrėjau į ją ir negalėjau suprasti, kodėl ji tokia? Negi ji taip nusiminė dėl Marijos žodžių? Tikriausiai, taip.
Aš išgirdau tai, ko tikėjausi - nelaimės seka mane visą gyvenimą. Nustebino tik du vaikinai ir meilė. Nejaugi aš įsimylėsiu? Tai atrodė taip neįtikėtina, bet tuo pačiu baugu. Turtai... Apie kokius pinigus ji kalbėjo? Gal laimėsiu milijoną? Nesąmonė, aš nežaidžiu jokių žaidimų. O gal pradėti? Vanesa, nenusišnekėk, iš ko tu bilietus pirksi? Neturi nė cento kišenėje.
Pakėlusi akis, išvydau žvaigždėtą dangų. Žingsniavome gatve namų link. Aneta vis dar tylėjo. Tokia tyla mane žudė. Galiausiai, neiškentusi, paklausiau:
- Aneta, kas tau? Kodėl tyli?
- Nieko, - šaltai atsakė.
Žingsniavo toliau, nekreipdama dėmesio į mane.
- Kas tau? Nekankink manęs, matau, kad kremtiesi. Ar čia Marija kalta? Juk ji pasakė, ką matė, ir viskas. Toks jos darbas. Niekas neliepė mums pas ją eiti, pačios nusprendėm. Ji sakė, kad viskas priklauso nuo tavęs, kad mes pačios valdome likimą, - bandžiau paguosti ją.
Aneta staiga sustojo ir lėtai atsisuko į mane. Jos akyse žibėjo ašaros, o lūpos drebėjo jai norit prabilti.
- Marija pasakė tai, ko labiausiai bijojau, - ištarusi, puolė man į glėbį kūkčiodama.
Pasimečiau. Nesitikėjau tokios jos reakcijos. Sutrikusi, apkabinau ją.
- Apie ką tu kalbi? Aš nieko nesuprantu, - klausinėjau, glostydama jos plaukus.
- Mano mama sunkiai serga, daktarai mano, kad ji neišgyvens.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą