Darijus
Kiekvieno vaikino šalindavausi, o jam negalėjau pasakyti „ne“. Tiesiog nepajėgiau. Nenorėjau, kad jis paleistų mano ranką, todėl suspaudžiau ją stipriai, kiek mano jėgos leido. Iš tokios akimirkos norėjau išspaust viską, kas tik įmanoma. Nelaukdama, ką jis pasakys, pradėjau eiti namų link. Šaltas vėjas pūtė tiesiai man į veidą. Sudrebėjau iš šalčio. Staiga Darijus sustojo ir, nusivilkęs striukę, uždėjo man ant pečių.
- Sušalsi, - švelniai tarė.
- Ačiū, - nedrąsiai padėkojau.
Namus pasiekėme labai greitai. Kodėl tokios akimirkos trunka taip trumpai? Viskas, kas gražu, greitai baigiasi. Nesąžininga. Nenoriai paleidau jo ranką, tačiau manoji norėjo grįžti atgal. Gal magnetas yra joje? Negi kūno dalys manęs nebeklauso?
- Mes jau čia. Ačiū, kad palydėjai ir atsiprašau už tokį savo elgesį. Esu per didelė bailė, - nurausdama nuleidau akis.
- Nėra už ką, man vienas malonumas. Kaip matau, gyveni netoli manęs. Pasisekė.
Vanesa, turėtum bėgti neatsigręždama, ką tu darai? Tau negalima turėti vaikino. Mano protas tiesiog šaukė tai, bet širdis priešinosi, ji liepė likti. Galiausiai paklausiau proto. Apsisukau, žengiau durų link. Trumpam stabtelėjau.
- Labankt, - tyliai ištariau, bet jis tikrai turėjo girdėti.
- Saldžių, tikiuosi dar susitiksim, - nieko neatsakiau.
Atidariau namų duris. Galbūt turėčiau sakyti duris į pragarą? Viduje buvo tamsu ir tylu. Nustebau, kad pamotės nebuvo namuose. Kur ji galėjo išeiti? Lėtai ant pirštų galų nuėjau iki virtuvės. Buvau alkana kaip vilkas. Įžengusi į ją, atsidariau šaldytuvą ir pasiėmiau obuolį. Uždariusi išvydau ant stalo voką, ant kurio buvo užrašyta „Niekui.“ Taip, tai pamotės darbas. Paėmusi laišką, atsisėdau ant kėdės.
„Nemanyk, kad čia meilės laiškas. Tik norėjau pasakyt, kad tau atsirūgs. Dar neatsilyginai už tai ,kad išskyrei mane su Maksimu, nors ir numečiau tave nuo laiptų. Manau, kad supranti, jog nejuokauju. Šiandien tavo kambaryje radau paslėptus pinigus. Kaip tu drįsai apie juos man nieko nepasakyti? Kas yra mano namuose, tas priklauso man. Supratai? Bet tau pasisekė - aš nepyksiu ant tavęs. Už tavo pinigus išvykau į Turkiją. Grįšiu kitą savaitę. Palikau tavo kambary šiek tiek pinigų - turėtum išgyventi. O jei ir ne, man tuo geriau. Namai turi būtų tvarkingi ir jokių vakarėlių, nes jei sužinosiu, pati žinai, kas tau bus. Iki, snargle.”
Dar kelis kartus perskaičiau laišką, vis negalėdama patikėti. Mane užvaldė toks pyktis, jog vos galėjau susivaldyti ko nors nesudaužiusi. Kaip ji drįso knaisiotis po mano daiktus ir paimti taip sunkiai uždirbtus pinigus? Pinigų nebėra - planas žlugo. Turėjau kaip nors išlieti susikaupusį pyktį, todėl suplėšiau laišką į skutelius. Pagavau pirmą pasitaikiusį po ranką daiktą ir iš visų jėgų mečiau į sieną. Pasigirdo smūgio garsas, stiklas pabiro ant žemės. Pasirodo, tas daiktas buvo stiklinė.
Pakilusi nuo kedės, pasileidau laiptais į viršų. Sustojau prie savo kambario durų ir lėtai jas atidariau. Vaizdas, kurį pamačiau, buvo kraupus: mano daiktai buvo išmėtyti po visą kambarį, stalčiai ištraukti, o jų turinys gulėjo ant žemės. Viskas atrodė kaip po karo. Nuo žemės pakėliau sudaužytą nuotraukos rėmelį. Tai buvo vienintelė mano ir tėčio nuotrauka - daiktas, primenantis tas nuostabias dienas, kurios amžiams liks mano atmintyje. Pamokė, tikriausiai, nujautė, kad aš turiu pinigų ir, vos man išėjus, ėmėsi darbo. Kaip aš jos nekenčiu!
Jai patinka mane kankint, žemint. Ir taip visą gyvenimą. Kada ji liausis? Ar aš to kada nors sulauksiu? Tikiuosi jai atsirūgs už visus darbus, kuriuos ji man yra padariusi. Nors nereikėtų taip galvoti, bet ji pati iki to privedė. Džiaugiuosi, kad pamotė išvažiavo - bent savaitei turėsiu ramybę. Nematysiu jos, nereikės klausytis klykiančio balso, kuris girdėdavosi net kitoj pusėj gatvės.
Kaip norėčiau gyventi viena! Bet tai tik svajonė. Aš esu nepilnametė ir neturiu kur apsistoti, kadangi nepažįstu nė vieno giminaičio.
Durų skambutis atitraukė mano mintis. Žvilgtelėjau į laikrodį, kuris jau rodė dešimtą valandą. Kas tokiu metu gali ateiti? Ir dar pas mane? Vienintelis svečias būdavo Aneta, bet ir ji ateidavo tada, kai pamotės nebūdavo namie.
Atsistojau, laiptais nulipau žemyn ir minutėlei stabtelėjau. Pagalvojau, gal kas nors juokauja, ar šiaip pasigirdo, bet skambutis dar kartą suskambėjo mane išgasdindamas. Net kruptelėjau nuo to garso. Priėjau prie durų ir, jas lėtai atrakinusi, atidariau. Mane nupurtė šaltis, kai pamačiau žmogų stovintį prieš mane. Tai buvo Darijus. Su šypsena iki pat ausų. Atrodo, ką tik išssikyrėm, o jis vėl stovi prieš mane.
- Ką tu čia veiki? - paklausiau klausimo, kuris pirmiausiai šovė man į galvą. Tikrai buvo keista čia jį matyti. Juk praėjo gal apie dešimt minučių.
- Atleisk, kad sutrukdžiau, bet palikau savo striukę, o lauke taip šalta. - linksmai tarė. Iš tikrųjų, aš vis dar vilkėjau jo striukę. Visai apie ją buvau pamiršusi - paskubėjau pabėgti.
- Tai tu man atleisk, kad aš tokia žiopla. Štai imk, - nusivilkau striukę ir padaviau jam. Jis keistai pažiūrėjo į mane. Tikriausiai pastebėjo mano liūdnas akis. Aš vis dar mintyse keikiau pamotę. Jos net negalima vadinti žmogumi, ji to neverta.
- Ar kas atsitiko? Sutrukdžiau? - surimtėjo.
- Ne, tu čia niekuo dėtas, tai tik mano problemos. Gal užeisi? Jei niekur neskubi? Aš vis tiek viena, galiu pasiūlyti kvapnios kavos, - nenorėjau likti viena.
Žinojau, kad vestis nepažįstamąjį į namus - ne pati geriausia mintis, bet jaučiau, jog jis man nieko negalėtų padaryti. Akys viską pasakė - jis tikrai geras žmogus.
- Tikrai gundantis pasiūlymas. Iš tiesų, tai neskubu. Pas manęs namai taip pat tušti, tėvai išvyko pas senelius į kaimą.
- Tai užeik. - žengiau kelis žingsnius į šoną, leisdama jam užeiti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą