Būrėja
Aneta, tempdama mane, pasakojo nesustodama. Stengiausi klausytis jos, bet buvo sunku susikaupti. Niekada nemaniau, kad per vieną dieną gali nutikti tiek daug įvykių. Bet gi nėra ko stebėtis - tokia jau ji yra ir tik vaikinai gali ją užčiaupti. Vos tik koks vaikinas ją užkalbina, ji lyg praranda kalbėjimo dovaną. Todėl, iki šiol nėra turėjusi vaikino, taip pat kaip ir aš. Tik mane kankina kitokia problema - aš paprasčiausiai su jais nebendrauju. Bijau, kad jie nesupras, kodėl aš taikstausi su tokiu gyvenimu ir pamote. O jei pamotė sužinotų, kad turiu vaikiną... Geriau jau apie tai net negalvoti.
- Ar tu klausaisi ką aš kalbu?- nepatenkintas Anetos balsas nutraukė mano apmąstymus.
- Ką sakei?
- Ką, ką! Klausytis reikia! Apie ką čia taip svajoji? - paklausė trūktelėdama už rankos.
- Paprasčiausiai galvoju apie būrėją ir ką ji pasakys, - pamelavau.
- Nėra čia ką galvot - mes jau beveik atėjom. Matai tą namuką? Ten ji gyvena, - ranka mostelėjo man prieš veidą.
Gatvės gale stovėjo nedidelis namukas, nublukusios raudonos spalvos stogu ir kreminėmis sienomis. Priminė namą iš senovinių filmų, kuriuose vaikščiojo merginos pūstomis suknelėmis. Žema gyvatvorė, kuri juosė visą namą, lyg įrėmino jį. Sodas kuklus, tačiau traukiantis akį. Priėjusi arčiau, nebegalėjau atitraukti akių nuo rožyno - sunku buvo suskaičiuoti kiek rūšių rožių čia augo, bet visos tiesiog kerinčios. Viskas kartu puikiai derėjo. Iš pirmo žvilgsnio tikrai negalėjai pasakyti, kad šiame name gyvena būrėja. Gal tai buvo tik maskuotė?
Akmenimis grįstu takeliu nužingsniavom iki namo durų. Paspaudžiau durų skambutį ir iš vidaus pasigirdo tylus zvimbesys. Viena ranka įsikibau į Anetos parankę - nežinau, iš kur staiga atsirado baimė. Aneta, pažiūrėjusi į mane, nusišypsojo.
- Viskas gerai, gi ne pas dantistą einam. - nuramino.
- Na, bet vis tiek. – pašnekesius nutraukė atsivėrusios namų durys.
Išvydau vidutinio amžiaus moterį, kuri tikrai nepriminė būrėjos. Šviesios garbanos krito ant jos pečių, o šypsena buvo šilta ir draugiška. Apsirengusi mėlynais džinsais ir balta palaidine, ji atrodė paprastai, bet simpatiškai. Pamačiusi jos žavią šypseną, net nepajutau, kaip pati nusišypsojau. Visa baimė išgaravo akimirksniu.
- Laba diena, kuo galiu padėti? - tylą nutraukė švelnus moters balsas.
- Laba diena, mes buvome susitariusios dėl susitikimo. Aneta, atsimenat?
- Visai užmiršau! Nestovėkite lauke, užeikite.
Aneta drąsiai žengė į vidų, laikydama mano ranką. Įėjusi, supratau, kad vidus neprilygo namo išorei. Atsivėrė nuostabus svetainės vaizdas. Senoviniai baldai ir smėlio spalvos sienos kambariui suteikė jaukumo. Atrodė, kad čia nedidelis rojaus kampelis, kuriame saulė šviečia visus metus.
- Sekite paskui mane.
Aneta neleido man sustoti ir apžiūrėti kambario geriau - tempė mane paskui moterį, kuri lėtu žingsniu ėjo siauru koridoriumi. Žiojausi klausti, kur einame, bet akimirksniu užsičiaupiau, kai sustojome prie tamsiai kaštoninės spalvos durų. Šiek tiek sutrikau, kai burėja, ištraukusi iš kišenės raktus, atrakino jas. Turėjo būti priežastis, kodėl šias duris rakino ir, kai jos atsidarė, supratau kodėl.
Prieš akis išvydau visišką svetainės priešingybę. Kambarys skendėjo blankioje šviesoje, kurią skleidė žvakių imitacijos šviestuvai. Langai buvo aklinai užtraukti, o viduryje kambario stovėjo apvalus stalas. Atsisėdusi nužvelgiau stalą. Mane nustebino įvairiausi ornamentai ir nematytos kalbos užrašai, kuriais buvo išraižytas stalo paviršius. Akys lekiojo po visą kambarį, negalėjau patikėti, kad tokiame šviesiame ir jaukiame name gali būti toks paslaptingas ir bauginantis kambarys. Tikėjausi, kad namas primins raganos lūšną, ar kažką panašaus, bet šitas namas mane tikrai nustebino. Labiau nei pati tikėjausi.
Baimė ir vėl užvaldė mane, rankos nevaldomai drebėjo. Pradėjau ieškoti šilto Anetos delno, kuris visada mane nuramindavo. Tamsių kambarių bijojau nuo vaikystės. Kai tik tėtis išvažiuodavo į komandiruotę, pamotė mane uždarydavo į belangę palėpę, kuri buvo antrame aukšte. Tai būdavo viena iš bausmių, kurias gaudavau už paprasčiausius poelgius. Užtekdavo ištarti ne tą žodį. Prisimenu, kaip klykiau ir spardžiausi, kai ji, laikydama mane už drabužių, tempė laiptais į viršų.
Krūptelėjau.
- Aš su tavimi, nusiramink, - pakuždėjo man į ausį Aneta.
- Taigi, merginos, pradėsime? Kuri pirma? - paklausė būrėja, atsisėsdama prieš mus.
- Mano draugė, Vanesa. - net nespėjus man prasižioti, išbėrė Aneta.
Būrėja pažiūrėjo į mane ir ištiesė ranką.
- Nebijok, Vanesa. Beje, aš Marija, malonu susipažinti. - šypsodamasi žiūrėjo man į akis.
- Man irgi malonu.
- Su kortom, ar iš rankos? - paklausė manęs Marija.
- Gal su kortom, - dvejodama numykiau.
- Gerai. - tarusi, atsistojo ir nužingsniavo prie lentynos.
Nuo jos viršaus paėmė kortų kaladę ir grįžusi atsisėdo į savo vietą.
Kažką murmėdama po nosimi, pradėjo dėlioti kortas į dvi eiles. Dedant kiekvieną kortą, jos veidas vis pasikeisdavo: kartais susiraukdavo, ar surimtėdavo, o kartais šyptelėdavo puse lūpų. Galiausiai, išdėliojusi visas kortas, prabilo:
- Vaje, tavo gyvenimas tikrai nelengvas. Matau labai sunkią vaikystę - tėvų netektis, vaikų namai...
- Taip, tai tiesa. O kaip ateitis? - pasmalsavau.
- Ateitis, - tarusi, padarė nedidelę pauzę ir susimąstė, - Matau du vaikinus. Juos kažkas sieja, galbūt kraujo ryšys, o gal, papraščiausiai, jie - geri draugai. Vienas vaikinas tave beprotiškai įsimylės, bet jis tai supras per vėlai. Antrasis vaikinas tave labai įskaudins, o vėliau išnyks iš tavo gyvenimo. Bet tai truks trumpai. Matau, kad jis taip pat tave myli, bet ši jo meilė atsisuks prieš tave…
- Kada tai bus? - smalsumas graužė mane iš vidaus.
- Labai greitai. Matau, kad šis mūsų susitikimas - kaip pradžia. Lyg tai buvo lemta… - kalbėjo neatitraukdama akių nuo kortų. Atrodė, jog skaitytų iš jų.
Kadangi lėtai apgalvodavo kiekvieną savo žodį, toks pasakojimas labai traukė.
- Bet čia ne viskas. Matau daug pinigų. Tu turtinga? - pakėlusi akis, įsmeigė į manąsias.
- Ne, - sutrikusi išlemenau.
- Tai reiškia greitai tokia būsi, nes tavęs laukia didžiuliai turtai. Matau tavo aštuonioliktą gimtadienį. Nesuprantu, kuo jis susijęs, - susimąsčiusi purtė galvą.
- Jis bus žiemą.
- Bet tie pinigai laimės tau negarantuos - tai tik popierėliai.
- Tada skausmą? Netylėkite! Prašau! - sušukau užguldama rankomis stalą.
Negalėjau patikėti savo ausimis. Turtai? Vaikinai? Ir vėl skausmas? To man buvo per daug. Pratrūkau ir užsipuoliau Mariją, kuri tik darė savo darbą. Laikiau ašaras ir bandžiau nurimti.
- Palauk, nusiramink. Viskas bus gerai, jei klausysi savo širdies. Pirmasis vaikinas tikrai tave mylės. Nuoširdžiai ir be galo stipriai. Ši meilė bus abipusė. Matau, kad tau reikės daug ką iškęsti, kad galėtum džiaugtis ja, bet tokia laimės kaina - turi susitaikyti su tuo.
- Abipusė meilė? Man viskas per daug sudėtinga, visai susipainiojau, - rankomis atrėmiau galvą.
- Pasakiau viską ką mačiau, bet atsimink - savo likimą kuri pati ir viskas gali pasikeisti. Stenkis gyventi taip, kaip tau pačiai atrodo geriausia.
- Ačiū, pabandysiu. Tikiuosi pavyks, - tarusi, sumukau kėdėje.
Galvoje sukosi tiek daug minčių, jog buvo suku susigaudyti, kas vyksta aplink.
- Vau, čia tai geras, - galiausiai išlemeno Aneta. - O koks likimas laukia manęs? Man tai dviejų neužtektų, mažiausiai penkių vaikinų reikia. Bent jau pasirinkimas didesnis, - pakėlusi antakius, pažvelgė į mane.
Nevaldomai prunkštelėjau.
Marija surinko visas kortas, sumaišė ir vėl, burbuliuodama po nosimi, jas išdėliojo. Šį kartą jos veidas buvo be jokių emocijų. Baigusi dėlioti kortas, ilgai dar į jas žiūrėjo. Nejauki tyla trikdė. Numaniau, kaip jaučiasi Aneta. Šypsena jos veide po truputį geso.
- Tavo praeitis nebuvo tokia liūdna, bet ateitį laiminga negalėčiau pavadinti, - rimtu balsu prabilo Marija.
Anetos veide šmėkštelėjo baimė ir nerimas. Sutrikau, kai jos ranka stipriai suspaudė manąją. Nesulaukusi atsakymo, Marija kalbėjo toliau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą