Kažkas naujo
Plačiai nusišypsojęs, žengė į vidų. Uždariusi duris nužingsniavau link virtuvės, rodydama kelią.
- Sėskis, aš tuoj padarysiu. Kiek cukraus? - įjungusi virdulį paklausiau.
- Du. - linksmai tarė.
Iš spintelės ištraukiau puodelius, viską sutvarkiau ir atsisėdau kitame stalo gale, laukdama, kol vanduo užvirs. Jis sėdėjo ir stebėjo mane tylėdamas. Galiausiai nusprendžiau paklausti:
- Ar tu neseniai atsikraustei? Aš nesu tavęs mačiusi.
- Taip, su tėvais ir broliu atsikraustėm prieš savaitę. Pirmadienį pradėsiu lankyti mokyklą, nors tiek ir beliko eiti į ją - vasara artėja, - Darijų pertraukė virdulys, kuriame pagaliau užvirė vanduo.
Atsistojusi užplikiau arbatą, pastačiau vieną puodelį šalia jo, o kitą šalia savęs. Atsisėdusi žiūrėjau į jį, laukdama jo pasakojimo pabaigos.
- Į kelintą klasę eini? - toliau kamantinėjau.
- Į vienuoliktą, o tu?
- Aš taip pat. Gal būsim bendraklasiai? Pas mus dvi vienuoliktos klasės. - bandžiau rimtai kalbėti, bet mano kojos nenustojo drebėti.
Aš nesuprantu. Darijus sukelia man traukulius įvairiose kūno dalyse. Tai tikrai nenormalu. Anksčiau man taip nėra buvę.
- Tikiuosi būsim. O kur tavo tėvai? Išvažiavę? - netikėtai paklausė, išmušdamas iš vėžių.
Nusukau akis, nes pajaučiau, kaip jose kaupiasi ašaros.
- Nenoriu apie tai kalbėti, - tyliai išlemenau.
- Atsiprašau, matau, kad tau tai skaudi tema. - liūdnai taręs nuleido galvą.
- Nieko tokio, toks gyvenimas. Tėvai mirę, gyvenu su pamote, kuri, - nutilau, nenorėjau jam daugiau pasakoti.
Gurkštelėjau kavos. Pamatęs, jis taip pat pakėlė puodelį ir atsigėrė. Žiūrėjom vienas į kitą ir tylėjom. Manau, jis suprato, kad šios temos geriau neliesti.
- Gal geriau papasakok apie save.
- Klausk ko nori. Aš nesikuklinu, - mirktelėjo man akį. Toks jo gestas privertė nusišypsoti.
Jis buvo panašus į Anetą. Jie vieninteliai sugebėjo mane prajuokinti. Vaikščiodavau nuleidusi galvą, paskendusi savo mintyse, mano pečiai buvo per daug apkrauti rūpesčių.
Ir ko čia jo paklausti? Mane domino daug kas. Ar jis vienišas? Tikiuosi nėra vienas iš vaikinų, kurie merginas keičia kaip kojines.
- Turi merginą? - išgirdęs mano klausimą, klastingai nusišypsojo.
- Ne.
- Aišku- numykiau, dar kartą gurkštelėdama arbatos. Darius sutrikęs žiūrėjo į mane.
- O tu?
- Aš? Man merginos nepatinka – rimtai atsakiau.
Darijus paraudęs sukrizeno.
- Na žinoma, o vaikinai?- nepasidavė.
- Ne…- sušnibždėjau.
Nukrypus pokalbiui tokia linkme, įsivyravo tyla.
- Man jau metas.- galiausiai tarė Darijus, atsistodama nuo kėdės.
- Žinoma, iki rytojaus.
Atsistojau nužvelgdama jį išeinant lauk. “ Keista vakaras” pagalvojau mintyse. Nusprendžiau, kad šiandienai man visko per daug . Mano smegenys tuoj perkais, jei nepalysiu po dušu ir neisiu miegoti. Akių vokai jau lipo vienas prie kito.
Kaip kokia zombė nušliaužiau į vonią. Karštas vanduo bent šiek tiek atgaivino mane. Kaip norėjau , kad visos bėdos ir problemos nutekėtų į kanalizaciją, kartu su vandeniu, kad išlipus iš dušo galėčiau pradėti gyventi iš naujo, kad praeitis manęs nekankintų, kad galėčiau savo gyvenimą kurti ant švaraus balto lapo - lyg nieko ir nebuvo. Bet žinau, kad tai tiesiog neįmanoma. Tarp norų ir realybės per didelis atstumas.
Lėtai išlipau iš dušo, apsivyniojau rankšluosčiu ir nuėjau į savo kambarį. Apsivilkau pižamą, kuri gulėjo kažkur ant žemės su kitais drabužiais. Nuraususi nuo lovos išmėtytus daiktus, atsiguliau. Mintys niekaip nenorėjo palikti manęs ramybėje, bet galiausiai nuovargis nugalėjo ir sapnų karalystė nusinešė mane. Tačiau net miegodama ramybės nesulaukiau.
Sapnavau, kaip ėjau mišku tamsią naktį. Aplink girdėjosi vilkų staugimas. Paspartinau žingsnį. Pajaučiau, kaip kažkas mane vejasi. Pradėjau bėgti neatsisukdama. Staiga kelias baigėsi. Sustojau - tai buvo status skardis. Už savęs išgirdau žingsnius, kurie buvo visai šalia manęs. Lėtai atsisukau. Prieš mane stovėjo pamotė su klastinga šypsena veide. Mano širdis pradėjau greičiau plakti. Pamotės visada bijojau. Ir ne veltui. Staiga pamotė priartėjo dar arčiau manęs ir stūmė mane nuo skardžio garsiai juokdamasi.
Atsibudau išpilto šalto prakaito, širdis vis dar negalėjo sustoti taip greitai plakusi. Nusiraminau, supratusi, kad tai buvo tik sapnas. Ne, tai buvo košmaras. Ji kankina mane net sapnuose. Ar tai ne per žiauru? Noriu apie ją negalvoti - bent jau kol ji sugrįš, bet, kaip matau, man nepavyks. Ji vis primena apie save. Galbūt net nenorėdama.
Po kelių minučių nuskambėjo žadintuvas, liepiantis ropštis iš lovos. Atlikusi visas procedūras, čiupau kuprinę ir išėjau iš namų. Šiandien pirmadienis - mano mėgstamiausia diena. Tikriausiai, ne vieną prajuokinčiau, jei pasakyčiau tai garsiai.
Mokykla man buvo lyg namai. Aš ten galėjau būti savimi - paprasta mergina. Mokykla buvo visai netoli, todėl visada eidavai pėščia. Kaip ir kas rytą, prie mokyklos durų manęs laukė Aneta - linksma ir nenustygstanti vietoje.
- Labas rytas, - pasisveikinau, priėjusi prie jos.
- Sveikutė, - puldama man į glėbį atsakė.
Taip ji sveikindavosi kas rytą, bet šį kart buvo ypač laiminga.
- Kokie mes šįryt laimingi, - linksmai tariau. Anetos veide pasirodė dar didesnė šypsena.
- Tėtis pranešė labai gerą žinią. - išbėrė.
- Kokią tad? - pasidarė smalsu, kadangi gerų žinių sulaukdavau labai retai.
- Užsienyje yra labai gera klinika, kurioje mano mamą gali išgydyti. Aš tokia laiminga, Vanesa, tu net neįsivaizduoji, - strikinėjo.
- Tikrai labai gera žinia. O kur ta klinika yra? - susidomėjusi paklausiau.
- Nežinau, tėtis nesakė, bet svarbiausia, kad ji iš vis yra. Aišku, bus gaila, kai ji išvažiuos, bet dėl jos viską iškęsiu, - Anetą nutraukė mokyklos skambutis.
- Kokia tau pamoka? - paklausiau.
- Man biologija, - niūriai atsakė.
- Man chemija. Gerai, lekiu, nes kitaip pavėluosiu. Eik ir tu. - tempdama į vidų tariau.
- Gerai gerai, moksliuke. Čiau, susitiksim per matematiką. - eidama koridoriumi į kitą pusę šūktelėjo.
- Iki, - sušukau atgal, bet, manau, ji neišgirdo, kadangi visi mokiniai ėjo į savo klases, todėl buvo tikra sumaištis.
Chemijos kabinetas buvo trečiame aukšte, todėl teko bėgti. Nesinorėjo pavėluoti. Pasukusi laiptų link, greitai jais užlipau. Toliau bėgau iki kabineto nesustodama. Už kampo pasisukau į dešinę. Buvau visai šalia kabineto, kai atsitrenkiau į kažką ir kritau ant žemės.
- Ar nematai kur eini, žiopla? - girdėtas balsas sušuko ant manęs.
Pakėlusi akis pamačiau piktą Darijaus veidą. Kai pamatė mane, jo veide pasirodė sumaištis.
- Atsiprašau, - keldamasi pasakiau.
- Vanesa, tai tu man atleisk, nemačiau, kad čia tu. Sunkus rytas, - padėdamas atsikelti, tarė.
Iš jo veido mačiau, kad kalbėjo nuoširdžiai.
- Man pamoka, vėluoju, - apsisukau ir priėjusi prie kabineto norėjau atidaryti duris, bet ir vėl išgirdau Darijaus balsą.
- Man taip pat chemija. Vis gi būsim bendraklasiai, - linksmai tarė.
Nekreipiau į jį dėmesio. Atidariau klasės duris ir įėjau vidun.
- Atsiprašau už pavėlavimą, - kaip eilėraštį išpyliau.
Mokytoja piktai pažiūrėjo į mane ir liepė sėstis. Atsisėdusi išgirdau Darijaus balsą, beriantį tuos pačius žodžius. Tai mane šiek tiek prajuokino. Bet juokas dingo, kai mokytoja liepė jam sėstis šalia manęs. O ne…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą