Mažytis kerštas
Žvilgtelėjusi per petį pamačiau nepatenkintą Darijų. Žinoma to man ir trūko. Jo piktas žvilgsnis mane sutrikdė, tikriausiai viską matė. Pala, jei jis pyksta, reiškia pavydi, o tai puiku. Pasiekiau tai ko noriu. Gal aš.. aš… irgi pavydžiu? Ne.. jis pats kaltas, melavo man, o dar Viktorija, apsikabinimas, skambutis. Viskas tik dėl melo…o gal… Baik save apgaudinėti Vanesa, tu taip pat pavydi ir stengiesi jam atsilyginti tuo pačiu.
Tegul ta fyfutė laiko jį po sparneliu, jie tinka vienas kitam, o aš turiu
- Tau mažiausiai turėtų rūpėti mano sveikata, rūpinkis savo Viktorija, ji manau vieną dieną įsivarys ligą, lakstydama paskui tave, pagailėk jos kojų…- šaltai atsakiau šyptelėdama puse lūpų.
Darijaus veidas akimirksniu persikreipė, tikriausiai nesitikėjo tokio mano atsakymo. Nežadu alpti
- Žiūrėk, kad pačiai taip nenutiktų. Dabar suprantu, kodėl taip su manim elgiesi, susiradai pamainą? Susidėjai su tuo asilu, ar tu išvis galvoji ką darai? Jis juk tikras mergišius, pasinaudos tavimi ir pames…- eidamas link manęs mosigavo rankomis.
- Iš kur tau žinot koks jis? Juk tu naujokas, ir be to , pats susidėjai su ta višta, kuri ant tavo kaklo jau rankų žymes paliko, kariasi kasdien.- mintyse nusijuokiau, tiesa yra tiesa.
Pasinaudojau jo taktika, žiūrėjau į jį kiek įmanoma pikčiau ir abėjingiau.
- Žinau apie jį daugiau nei tu, ir galiu tik pasakyt, kad pasigailėsi. O prie Viktorijos nesikabinėk, gal pavydi?- jo piktą veidą, pakeitė klastinga šypsenėlė.
- Aš pavydžiu? Nejuokauk, taip žiauriai. Man jau atsibodo su tavimi kalbėti, ir be to tuoj prasidės pamoka.- apsisukusi , žengiau link durų.
- Mums ta pati pamoka, tai turim 45 minutes baigti pokalbį.- išgirdau balsą man už nugaros.
Jis stovėjo visai šalia, jaučiau jo kvėpavimą ant kaklo. Suglumau, toks artumas mane trigdė, ko jis siekia? Mane suvilioti? Vaikeli, tau nėra šansų… Buvau, kaip ledinis akmuo, galvoje sukosi tik prisiminimai apie šiandien matytą vaizdą. Darijus ir Viktorija, tai privertė mane išlikti šaltai ir ryžtingai.
- Tos minutės skirtos mokytis, aš tai ir darysiu.- jaučiau kaip jo rankos apsivijo mano liemenį.
Ką jis daro? Mes gi mokykloje, bandžiau ištrūkti iš jo rankų, bet jis tvirtai mane laikė.
- Paleisk mane!- muisčiausi.
- Ne…- patenkintas atsakė.
- Nenorėk, kad priversčiau.- planas sukosi mano galvoje.
- Įdomu kaip?- juokėsi, šito jis tikrai pasigailės.
Pakėliau koją ir iš visų jėgų primyniau jam koją. Džiaugiusi, kad apsiaviau batus su kulniukais, poveikis buvo dar veiksmingesnis. Kaip gavęs elektros, atšoko nuo manęs ir susiraukęs šokinėjo ant vienos kojos. Negalėjau susilaikyti šypsenos, jo veido mina mane prajuokino. Visgi vyrai tokie pasipūtę ir nuspėjami.
- Auč, taip negalima…- piktai burbtelėjo.
- O mes
Įžengusi į klasę išvydau Anetą nenustykstančią suole, pamačiusi mane plačiai nusišypsojo, aš taip pat. Nieko nelaukdama atsisėdau šalia, staiga jos žvilgsnis nukrypo durų link, atsisukusi išvydau Darijų, kuris šlubuodamas įėjo į klasę. Gal šiek tiek persistengiau, užtat kitą kartą žinos, kad su manim geriau nejuokauti. Darijus ėjo link manęs, man net kvapą užgniaužė, tikiuosi jis nieko nesugalvojo. Pakėlęs akis pažvelgė į mane , tikėjausi išvysti piktą žvilgsnį, bet jis man mirgtelėjo ir atsisėdo į suolą, prieš mudvi su Aneta. Sutrikusi žvelgiau į jo nugarą.
- Vanesa, aū…- dėmesį atitraukė Aneta, kuri purtė mano ranką, tikriausiai užsižiūrėjau.
- Aa.. sveika…
- Sveika, kas Darijui nutiko, ar ne tavo darbas?- šyptelėdama paklausė.
Ji gal ekstrasensė ar ką? Permato žmones kiaurai, nieko nenuslėpsi.
- Tyliau,- sušnibždėjau.- taip mano.
- Rimtai? Ko jis tau nusikalto.
- Apkabino mane ir nepaleido.- šaltai atsakiau.
- Ir už tai tu….?
- Primyniau jam koją..- Aneta prunkštelėjo.
- Ką tu jam? Primynei koją? Vargšelis…- tyliai krizeno, mane tai irgi prajuokino, ypač prisiminus jo veido išraišką.
- Koks jis vargšelis? pats kaltas, prisiprašė…- numykiau.
- Aš tavo vietoj būčiau laiminga jo šiltame glėbyje, o ne žaločiau. Jis gi toks gražus…- užsisvajojusi žiūrėjo į Darijaus nugarą, kadangi tiek jo ir matėsi.
Darijus prukštelėjo, negi jis visko klausėsi? Atsisukau į Anetą, kuri paraudonavusi žiūrėjo į mane.
- Sakiau tyliau.- dabar juokiausi aš.
Atsivėrė klasės durys, pro kurias įžengė matematikos mokytoja, mes ją vadinome- boksininke. Paklausite kodėl? Ji mėgo trankyti su kumsčiu suolus, taip mus ramindama. Aišku padėdavo gal kokią minutę, ar dvi, nors tai mane beveik visada išgąsdindavo.
Vieną pamoką mudvi su Aneta užsikalbėjom, ir nemačiau, kaip mokytoja priėjo prie mūsų. Staiga trenkė su kumsčiu į suolą, kartu su Aneta pašokom ir iš išgąsčio pradėjom klykti.
Prasidėjo pamoka, kaip visada kartojom praeitų metų kursą, kadangi viską supratau, pamoka praėjo greitai. Nuskambėjus skambučiui, patraukiau kitos pamokos link,ji buvo taip pat kartu su Aneta. Eidama mačiau, kad ji vis apie kažką galvoja, net nekreipė į mane dėmesio. Neiškentusi paklausiau.
- Apie ką taip galvoji?- kumštelėjau į šoną.
- Aš..?- lyg iš sapno pažadinta atsakė.
- Aišku tu… - nusijuokiau.
- Apie Julių, jis mane vakar pabučiavo..- tyliai išlemeno, jos skruostai nusidažė raudoniu. Akys savaime išsprogo.
- Rimtai? Ir kaip?- kamantinėjau.
Pakankinsiu ir aš ją, kaip ji mane kankindavo.
- Geriau nei nuostabu...- atsiduso.
- Tai tarp jūsų jau kažkas rimto?
- Nežinau, bet norėčiau. Šiandien jis mane pakvietė į pasimatymą…- nedrąsiai ištarė.
- Džiaugiuosi už tave…- apkabinau per pečius.
- O kaip tau? Kiek supratau su Darijumi nesusitaikei?- liūdnai pažiūrėjo į mane.
- Net nežadu. Jis turi savo fyfutę…- šaltai atsakiau.
- Ką tokią?- išpūtė akis Aneta.
- Jis susidėjo su Viktorija…- sumurmėjau.
- Su ta kvaiša blondine?- su ironija paklausė.
- Taip,- numykiau.
- Nu ir kvailys. O ką tu darysi? Išskirsi juos?
- Neee....- nu ir klausimas.
- Kodėl? Pakovok ,nebūk ištižusi.- nusijuokė.
- Man jo nereikia, aš turiu…
- Mane…- švelnus Augusto balsas pertraukė mane.
Jaučiau, kaip mano liemenį apsivijo tvirtos rankos. Aneta žiūrėjo į mus, lyg būtų pamačiusi vaiduoklį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą