Savaitės ištrauka iš mano kūrybos

"Neturėjau nei noro, nei sveikatos toliau su juo pyktis. O kam? Pagalba gi ne prošal. Be to man buvo be galo smalsu, kokios priežastys jį verčia man padėti. Draugiškumas? Smalsumas? Slapti ketinimai?... Gal tai tik mano keistas įprotis - visur ieškoti minusų. Bet negaliu būti naivi, čia visai kiti žmonės, kurių dar nepažįstu, tai labiausiai mane atbaido."

"Ateities šešėlis" 5 skyrius - Ant žemės

2009 m. birželio 5 d., penktadienis

4 skyrius - Laikas



Laikas

Laikiau Anetą savo glėbyje ir bandžiau „suvirškinti“ informaciją, kurią ką tik išgirdau. Mamos liga? Kodėl ji prieš tai nieko nepasakojo? Tikriausiai, jai buvo labai skaudu apie tai kalbėti. Be to, mano mama irgi mirė nuo sunkios ligos, todėl labai gerai ją supratau. Nenorėjau, kad jai reikėtų gyventi taip, kaip man - be motiniškos meilės, šilumos ir patarimų. Tada pats gyvenimas tau tampa geriausiu mokytoju.

- Viskas bus gerai, ji išgis. Marija kalbėjo apie ateitį, o tavo mama jau serga. Ji tikrai pasveiks, nesijaudink, - bandžiau raminti.

- Tu tuo tikra? - pakėlė galvą ir ašarotomis akimis pažiūrėjo į mane. Net širdį suspaudė - negalėjau matyti jos tokios.

- Tai žinoma! O dabar nusišypsok - ir taip niūri diena, - žvilgtelėjau į laikrodį, - Man šakės. Turiu lėkti, nes kitaip man pamotė nuraus ausis.

- Gerai eik, aš irgi eisiu, - liūdnai tarė.

- Neliūdėk, saulyte, viskas bus gerai. Turi mane, o aš visada tave palaikysiu, - apkabinau ją dar stipriau.

- Tikiuosi. Na, lėk, kitaip rytoj mokykloje pamatysiu tave be ausų. Ot būtų juoko. - tarusi, perbraukė ranka per ausis. Pyktelėjusi, stumtelėjau ją.

- Tu nepakeičiama, - nusijuokiau.

- Aš bent jau turiu ausis, - šyptelėjo.

- Čiau! - nekreipdama dėmesio į jos juokelius, mojuodama nubėgau gatve.

Dar spėjau pamatyti, kaip Aneta nusiuntė man oro bučinį. Net būdama tokia liūdna sugeba mane prajuokinti. Visada dėkojau Dievui, kad turiu tokią nuostabią draugę. Ji man - kaip saulės spindulėlis niūrią dieną. Turėdama ją, nesijaučiu tokia vieniša. Žinau kad bent vienas žmogus mane myli. Aš ją labai branginu ir nežinau, kaip galėčiau be jos gyventi.

Namus pasiekiau labai greitai, nors ir kaip nesinorėjo ten grįžti. Lange švietė blanki šviesa, kuri dar labiau padidino mano bailumą. Pamotė namuose ir laukia manęs. Tiesiog nuostabu. Kadangi vėluoju daugiau negu valandą, namų areštas savaitei garantuotas.

Su kirbančia širdimi atidariau duris, stengdamasi nesukelti triukšmo. Ant piršto galų tipenau link virtuvės, prieš tai sustodama šalia svetainės. Pro duris buvo girdėti įjungto televizoriaus garsas. Toliau siekiau savo tikslo. Įėjusi į virtuvę pirmiausiai puoliau prie šaldytuvo. Išėmiau koldūnų maišelį ir užkaitusį vandenį atsisėdau ant kėdės. Akys nukrypo į neplautą lėkšę kriauklėje. Pamotė jau pavalgė, dabar man tikrai “šakės”. Išjungiau dujinę viryklę, o koldūnus įmečiau atgal į šaldiklio dėžę. Surūgusi nusliūkinau link laiptų. Nusiaviau batus. Juos laikydama rankoje lipau laiptais į antrą aukštą.

- Vanesa! – išgirdau šaukiant pamotę.

Krūptelėjusi atsisukau. Ji stovėjo šalia atidarytų svetainės durų. Įniršęs žvilgsnis smerkė mane, neišlaikydama įtampos nuleidau akis.

- Taip Milda…- numykiau.

- Ar tu bent matai kiek dabar valandų?! Aš pati turėjau pasigaminti valgyti, kur tai matyta?! Esi tikra vėpla, tikriausiai net laikrodžio nepažįsti. Vieną dieną tu man atsibosi. Pati supranti kas tavęs dabar laukia. Mėnuo ir nemažiau.

- Ką? Tiek ilgai?

- Nepatinka? Na tada savaitė, bet į mokyklą negalėsi eiti. – patenkinta stebėjo mano nusivylimą.

Ji žino, kad mokyklos nė už ką nepraleisčiau. Čia mano silpniausia vieta.

- Gerai, mėnuo…- atsidusau pasiduodama.

- Taip jau geriau. O dabar čiuošk į savo kambarį.

Pavarčiau akis ir apsisukusi lipau laiptais toliau.

- Beje, neužmiršk rytoj nupjauti žolės ir parnešk mano suknelę iš valyklos. Vakare susitiksiu su Maksimu.

- Su tuo verslininku? Juk jis turi žmoną.

- Ką tu čia nusišneki? Dink man iš akių, ne tavo reikalas, supratai maže?! – įniršusi trenkė durimis.

Nevaldomai prungštelėjau. Ji niekada taip ir nepasikeis, kažin Maksimas kelintas šiais metais jos vadinamas “draugas”. Net pamečiau skaičių. Mėnuo ar du ir ji jau sėdi susiraukusi ant sofos ir žinoma išlieja savo skausmą ant manęs. Tapau kempine.

Įėjusi į kamabrį kritau ant lovos. Atsidusau, paskęsdama savo mintyse. Nesijaučiau tokia laiminga, kaip maniau būsianti. Būrėjos žodžiai dar labiau sumaišė mano planus. Prajuokino tik jos žodžiai, jog būsiu turtinga. Tai tikrai kvaila. Aš turtinga? Pirmiau pradės karvės skraidyti, nes aš maudysiusi piniguose. Ak tos būrėjos, jos bet ką pasakys, kad tik gautų daugiau pinigų. Tikriausi ji viena iš tų šarlatanių. Nereikia man tikėti tokiomis nesąmonėmis. Mano gyvenimas niekada nepasikeis. Nebent, kai baigsiu mokyklą.

Akys nukrypo į spintą šalia sienos. Jos dugne guli mano sutaupyti pinigai, nors jų nedaug, bet pradžiai užtektų. Taip, aš noriu pabėgti iš čia. Bet kur bus geriau, kur nėra pamotės.

Nenoriai išlipau iš lovos. Reikėjo ruoštis rytojaus pamokoms. Esu viena iš geriausiai besimokančių klasės mokinių. Su manimi mažai kas bendraudavo, kadangi buvau tyli ir uždara. Bendraudavau tik su Aneta. Mano garderobas buvo niūrus, eidavau susirišusi plaukus ir niekada nesidažydavau, nors Aneta man buvo padovanojusi didžiulį rinkinį. Nė karto juo nesinaudojau. Sulaukdavau pasityčiojimų ir įžeidinėjimų. Nors žiūrėdama į veidrodį mačiau dailius veido bruožus, bet visada laikiau save negražia.

Tik po poros valandų įlipau į lovą. Vis dar galvoje sukosi anglų rašinys. Mokslai vienintelis būdas užsimiršti ir užkimšti galvą reikalinga informacija. Miegas palengva užliejo mano kūną, taip leisdama pailsėti prieš rytojaus dieną.

Savaitė slinko labai lėtai. Pamotė kvaršino man galvą apie jo numylėtinį Maksimą, koks jis nuostabus, ir kad pagaliau išsikapstysim iš šio skurdo. Žinojau kokia bus pabaiga, bet negi jai pasakysi ką nors prieš? Žinoma ne. Aš net negalėjau pažvelgti į tą senį, aišku kaip dieną, kad jam ji tik meilužė. Žiauru, bet tiesa.

Nuleidusi galvą ėjau namo iš mokyklos. Giedras dangus ir ryški saulė, puikus pavasario dienos derinys. Netikėtai mano žvilgsnis sustojo ties sunkvežimiu, iš kurio keli vyrai nešė baldus į Kalvaičių namus. Buvau girdėjusi, kad jie pardavė šį namą. Gal atsikraustė nauja šeima? Tikriausiai. Stabtelėjau bandydama įžiūrėti žmonių veidus. Vidutinio amžiaus vyriškis nešė staliuką, o prie durų stovinti moteris kažką jam nurodinėjo. Žengiau porą žingsnių arčiau, norėdama geriau viską matyti.

Iš sunkvežimio išlipo du vaikinai, kurie nešė nedidelę sofą. Mačiau tik jų nugaras, todėl įžiūrėti veidus nepavyko. Vienas iš jų pastebėjo mane. Susigėdusi nusisukau. Vos ne bėgte nulėkiau link namų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą