Laiptai
Gulėjau lovoje skaitydama “Romeo ir Džiuljėtą”. Kadangi pamotė negrįžo iš vakarykščio pasimatymo, turiu laisvą dieną bent šiek tiek atsipūsti ir pabūti viena. Iš apačios pasigirdo durų trenksmas. Akimirksniu pašokau iš lovos, jau buvo septinta valanda vakaro.
- Vanesa kur tu esi po velnių?!- suklykė pamotė.
Kūnu perbėgo šiurpulys. Nedrąsiai atsistojus išėjau iš kambario. Jau lipdama laiptais mačiau, kaip ji nerangiai movęsi batus.
- Kas nutiko?- tyliai paklausiau.
- Tu dar klausi? Čia tu kalta, ką tu jam pasakei? Atsakyk man! –šaukė ne savu balsu. Svyruodama lipo laiptais link manęs.
- Aš nieko nesuprantu…- išlemenau.
- Ko tu nesupranti, jis mane paliko! Sakyk ką jam pasakei. Kitaip aš tave užmušiu!
Nepajėgiau išlementi nė žodžio. Eilinis kartas, kai mane kaltina tuo ko aš nepadariau.
- Pati kalta, pažiūrėk su kuo susidėjai! – neiškentusi atrėžiau.
- Ak tu snargle! Atsiimsi tu man!- bejausmėmis akimis žiūrėjo į mane.
Nespėjau atsakyti, kai ji čiupo man už plaukų. Klyksmas išsiveržė man iš burnos. Pamotė timptelėjo mane ir neišlaikiusi pusiausvyros nuridenau laiptais. Galva, rankos, kojos, nugara trankėsi į medinius laiptus. Gulėjau ant grindų negalėdama atsistoti. Vis dar girdėjau pamotės juoką. Patenkinta nusvyravo į savo kambarį. Šiek tiek atlėgus skausmui atsistojau.
Braukdama ašarą apsiaviau batus ir užsimesdama ant parankės striukę išėjau iš namų. Nebegalėčiau čia likti daugiau nei minutės. Suaimanavau netyčia pakėlusi ranką, aštrus skausmas persmelkė ją.Vienintelę vieta, kur galėdavau pasislėpti nuo pamotės buvo Anetos namai. Iš namų pabėgdavau dažnai, bet trukdavo dieną ar dvi. Nenorėjau būti našta Anetos tėvams, nors ji mielu noru leistų man pasilikti nors savaitei.
Trypčiodama stovėjau prieš Anetos namų duris. Užsimetusi kapišoną ant galvos slėpiau ašarotą veidą. Po antro skambučio durys atsidarė. Prieš mane stovėjo Anetos mama.
- Labas vakaras…- išlemenau.
- Labas Vanesa, malonu tave matyti.
- Ar yra Aneta?
- Taip, savo kambaryje. Užeik,- pasitraukė, leisdama man įeiti.
- Ačiū…- įėjau į vidų.
- Vanesa, ar kas nors nutiko?
- Ne, viskas gerai…- nuleidusi galvą nuėjau link Anetos kambario.
Pasibeldusi įėjau į vidų. Aneta sėdėjo prie kompiuterio. Pamačiusi mane pašoko nuo kėdės.
- Vanesa iš kur tu čia? Nesakei, kad ateisi. Kas tau nutiko?- paklausė pamačiusi mano niūrų veidą.
- Pamotė…- atsidusau atsisėsdama ant lovos.
- Aišku, kas daugiau…- atsisėdo šalia manęs.
- Kas dabar nutiko?
- Ją metė naujasis draugas, sugalvojo, kad jam kažką prikalbėjau, todėl ir paliko.
- Beprotė! Kas tavo rankai? Kur čia susidaužei?- susirūpinusi paklausė.
- Pamotė mane nustūmė nuo laiptų.
- Ji gal visai išprotėjo? Čia tai viršūnė, jai reikėtų gydytis!
- Nusiramink viskas gerai.
- Viskas gerai? Kur tu matai gerumą?
- Aneta baik, nieko nepakeisi.- rankomis užsidengiau veidą.
- Atsiprašau, bet aš negaliu tylėti.
- Tik leisk man pasilikti…- išlemenau.
- Tai žinoma, neleisiu aš tavęs prie jos.- apkabino per pečius.
Aneta - mano ramstis. Jei ne ji, net nežinau ką daryčiau. Tikriausiai būčiau palūžusi… Net nenoriu apie, tai galvoti. Turiu ją šalia ir man to užtenka. Pasilikau Anetos namuose, žinoma jos tėvai nepriekaištavo, juk ne pirmas kartas. Ilgai negalėjau užmigti, blaškiausi ir varčiausi lovoje. Bet galiausiai užmigau, kai kūną nugalėjo nuovargis.
****
Bėgau gatve namų link. Buvo gana tamsu. Gatvės žibintai apšvietė man kelią. Pakėliau akis į viršų, norėdama dar kartą pamatyti šias nuostabias žvaigždes. Jų tiek daug! Jos lyg maži norai, kurie lieka tik svajonėmis. Bet kartais jos išsipildo, tik reikia jas pagauti krentant iš dangaus. Tai gali nutikti, tik kažkuo nusipelniusiam žmogui. Ar kada nors aš tokia būsiu? Galbūt. Kol kas man nepavyko nė vienos pagauti. Gal tiesiog neatėjo laikas? Nereikia nusiminti. Manau, išauš kada nors tokia diena. Bent jau tikiuosi. Naivi aš. O gal ir ne. Tiesiog realistė. Gyvenimas kartais per daug skaudžiai baudžia už neišmoktas pamokas.
Norėdama sutrumpinti kelią, pasukau į skersgatvį, kuris skendėjo tamsoje. Akimirkai sutojau, neapsispręsdama ką daryti, bet laikas neleido man ilgai galvoti. Susigūžusi ėjau nykiu skersgatviu, nenuleisdama akių ir vis stebėjau aplinką. Po kelių žingsnių stabtelėjau ir priešais save, tamsoje, išvydau aukšto vyro kontūrus. Lėtai žengiau kelis žingsnius atgal, bet vyras vis artėjo link manęs, taip mane dar labiau gąsdindamas. Širdis pradėjo šokinėti kaip pašėlusi, kai nepažįstamasis, pamatęs mane, pagreitino žingsnį.
Akimirksniu apsisukau ir, būdama šoko būsenoje, pasileidau skersgatvio išėjimo link. Dar kartą atsisukau atgal, nesustodama bėgti, norėdama patikrinti, ar mane vejasi, kai staiga pajutau, kaip į kažką atsitrenkiau. Būčiau kritusi ant žemės, bet mane sulaikė tvirtos rankos, kurios apsivijo mano liemenį. Sutrikusi ir nustebusi pakėliau akis. Tai, ką išvydau, atsiminsiu visą gyvenimą. Šokolado spalvos akys žvelgė į mane. Tai buvo pat gražiausias vaikinas, kokį esu mačiusi. Jo žvilgsnis pervėrė mane kiaurai. Mačiau nuostabą ir tuo pačiu susidomėjimą jo žvilgsnyje.
Veidą apšvietė blanki šviesa, kuri suteikė jam dar didesnio žavesio. Visi įmanomi jausmai užplūdo vienu metu - susižavėjimas, sumišimas ir baimė. Vaikinas žiūrėjo į mane susirūpinusiomis akimis. Staiga, nevaldomai pradėjau drebėti. Vaikinas, sutrikęs, priglaudė mane dar arčiau ir savo ranka pradėjo glostyti plaukus. Nežinau kodėl, bet jaučiau, kad galiu juo pasitikėti, todėl nesipriešinau ir padėjau galvą ant jo peties. Mano širdis nė kiek nenurimo. Ji dar labiau pradėjo šokinėti, nors baimė buvo dingusi. Šito negalėjau suprasti. Ar šiuos jausmus sukelia jis? Juk aš pirmą kartą jį matau.
- Tau viskas gerai? Tu tokia išsigandusi, - vis dar laikydamas mane glėbyje, paklausė.
Jo aksominis balsas privertė mane dar kartą sudrebėti. Kodėl mano kūnas taip elgiasi su manimi?
- Aš… Aš…. - žodžiai strigo gerklėje.
Vaikinas bandė mane paleisti, bet aš jam neleidau. Aš tiesiog nenorėjau. Man buvo taip gera jo glėbyje. Bet teko paaiškinti tokį mano gestą.
- Man labai šalta, - bandžiau paslėpti akis.
- Kas tau nutiko? – vėl jo svaiginantis balsas pasigirdo šalia mano ausies.
- Skersgatvyje pamačiau kažkokį vyrą. Jis vijosi mane. Aš labai išsigandau ir tada…
- Kur tu gyveni? Jau vėlu, palydėsiu tave. - galiausiai atsiplėšiau nuo jo ir pakėlusi akis vėl išvydau jo svaiginantį žvilgsnį. Kaip kokia kvailė tylėjau ir spoksojau į jį. Nepajėgiau ištarti nė žodžio. Jo akys užhipnotizavo mane. Mano protas nebeklausė, valdė jausmai, su kuriais pirmą kartą susidūriau.
- Nežiūrėk taip į mane - aš nevalgomas. Gal visgi pirmiau reikėjo susipažinti, o ne glėbesčiuotis. Mano vardas Darijus. - šypsodamasis padavė ranką.
Galiausiai protas paklausė manęs ir pakėlusi ranką pasisveikinau.
- Aš Vanesa, - numykiau.
- Koks gražus vardas! Bet tavo grožiui neprilygsta. - negalėjau patikėti, kad jis kalba apie mane.
- Ačiū, man jau tikrai metas.
- Palydėsiu tave. Nenoriu, kad vėl piktas dėdė išlįstų iš kampo ir išgąsdintų tave. - rimtai tarė, o po to pradėjo juoktis, kartu prajuokindamas ir mane.
- Va, taip geriau. Kai juokiesi atrodai dar gražesnė. Tu mane nužudysi savo grožiu! - šelmiškai nusišypsojo.
- Kur jau! Nebent turėčiau ilgus nagus ir su jais perrėžčiau tau gerklę, - bandžiau vaidinti rimtą.
Darijus sutrikęs pažiūrėjo į mane, bet neišlaikiusi pradėjau juoktis, o kartu su manim ir jis.
- Kaip matau, jautiesi geriau, - tarė, neatitraukdamas nuo manęs akių.
- Tavo dėka. Aš gyvenu netoli, galiu viena pareiti, - bandžiau pasirodyti mandagi. Po tokio mano elgesio tai buvo tiesiog būtina.
Darijus pažiūrėjo į mane kreivai. Tikriausiai, jam tokia mintis nelabai patiko. Buvo sunku atsispirti, bet man pavyko. Nekreipdama dėmesio į tokį jo žvilgsnį, apsisukau ir pradėjau eiti namų link. Žengusi kelius žingsnius, pajaučiau, kaip mano ranka atsidūrė jo delne. Stabtelėjau, bet nedrįsau atsisukti.
- Palauk, nepabėk, aš tave palydėsiu, - daugiau su juo ginčytis nebepajėgiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą