"Rūkas akyse" 1 skyrius

Prisiminimai

Žingsniavau gerai pažįstama gatve link parko. Danguje plaukė dideli debesys, užstojantys saulę, kuri šiltais spinduliais tiesiog veržėsi paliesti žemę. Nors buvo pavasario pabaiga, bet oras vasara net nekvepėjo. Silpnas vėjelis judino medžių lapus, kurie šlamendami skleidė ramią melodiją. Eidama stengiausi įsiklausyti jos, kuri kuždėjo man “tu čia laukiama...”. Labai dažnai ateidavau čia, tikriausiai mane vyliojo kerintis gamtovaizdis, kuris kitiems gali atrodyti nieko neišsiskiriantis, bet jis man skleidė ramybę ir šilumą, kurios nesulaukdavau namuose. Didžiuliai ąžuolai išsidėstę lanku, o viduryje - nedidelis suoliukas, šis vaizdas mane pasitikdavau kas kart čia atėjus. Pabėgdavau nuo realybės, gyvenimo, žinoma, jei galima jį taip pavadinti. Mano gyvenimas labiau priminė pragarą... Skruostu nuriedėjo ašara, nušluosčiau ją pastebėjusi, jog jau atėjau.

Čia lyg kitas pasaulis, saulė apšvietė visą ąžuolyną, nors kitur nebuvo matyti nė saulės spindulėlio. Pagreitinusi žingsnį pasiekiau suolelį, atsisėdau. Užsimerkusi ir atlošusi galvą, pajutau, kaip saulės spinduliai kutena veidą, pajutau lyg šoktų maži spindulėliai.

Šis suolelis yra ne tik mano ramybės oazė, bet ir susitikimo vieta. Aš ir mano geriausia draugė Aneta čia susitikdavome, kad nebūtų pašalinių akių ir galėtume ramiai pasikalbėti. Neatsilaikiusi Anetos užsispyrimo sutikau su jos pasiūlymu, apsilankyti pas būrėjos. Prajuokino? Čia buvo jos mintis, bet aš neprieštaravau - esu labai smalsus žmogus. Kaip ir eiliniam žmogui knietėjo sužinoti, kokia ateitis manęs laukia, nejaugi man teks taip pragyventi toliau? Šia galimybe negalėjau nepasinaudot, nežinojau ar tokia dar kartą pasikartos. Mano apmąstymus nutraukė vaiko šauksmas.

- Mama, mama žiūrėk, koks babalas! - šaukė maža mergaitė, rodydama pirštu į vabaliuką ant akmens.

- Ne babalas, o vabalas, - pataisė mergaitės mama.

- Mama, kodėl jis raudanas?

- Raudonas, nes Dievulis nusprendė, kad visi geri vabaliukai turi būti gražūs, todėl juos padabino raudonai, o blogus vabaliukus nudažė tamsiai.

- Mama, mama, o kokio jis skonio?

- Vabalų niekas nevalgo. Kamile, eime namo, darosi šalta.

Pajutau, kaip tos išdavikės ašaros pradėjo riedėti skruostu. Prieš akis iškilo besišypsantis mano mamos veidas, galvoje suskambėjo švelnus jos balsas, dainuojantis man lopšinę. Už ką Dievas iš manęs atėmė ją ir tėtį? Ar padariau ką nors blogo? Juk man buvo tik penkeri metukai. Atsimenu, kaip tėtis, laikydamas mano mažą rankutę, vedėsi ligoninės koridoriumi, kaip įėję į mamos palatą kasdien matydavome ją vis silpnesnę. Tėtis man niekada nesakė, kokia buvo liga, bet tai buvo jau nebe svarbu - mama vis tiek mirė. Kaip ir kasdien su tėčiu ėjom į ligoninę aplankyti mamos, bet vieną dieną palatoje radom tik tuščią lovą - mamos nebuvo. Aš žiūrėjau tėtį, kuris tyliai verkė. Purčiau tėtį klausdama, kas atsitiko, bet jis tepasakė, kad mama danguje…

Šiuos atsiminimus norėčiau ištrinti iš atminties, bet tai neįmanoma. Kasdien prisimenu mamą, linksmą, švytinčią... Kadangi buvau dar maža, mamos netektį supratau tik kaip ilgą kelionę, į kurią ji iškeliavo. Kai paklausdavau, taip man sakydavo tėtis, su kuriuo po mamos mirties tapome lyg vienas kumštis. Jis mane labai mylėjo - tai buvo abipusis ryšys. Man netrūko nieko: nei meilės , nei žaislų, nei gražiausių suknelių, kurių turėjau pilną spintą, nei šilto tėviško apkabinimo...

Jau tada su Aneta buvom draugės, kartu ėjom į darželį, kadangi ji gyveno netoli nuo mano namų. Kai po mamos mirties praėjo metai, vieną dieną tėtis į namus parsivedė nepažįstamą moterį, sakydamas, kad ji - naujoji mano mama. Šis žodis man asocijavosi su meile ir švelnumu, kurio nesulaukiau iš savo pamotės. Prieš tėtį ji visada vaidindavo švelnią ir mielą, bet, kai tik tėtis išeidavo, visas švelnumas dingdavo. Po mėnesio įvyko vestuvės, tėtis atrodė tikrai laimingas, todėl tokia būti stengiausi ir aš.

Kaip ir kas rytą mane tėtis vežė į darželį. Buvo žiema, krištolinės snaigės krentančios nudažė visą horizontą akinančia balta spalva. Savo mažyčiais delnelius prispaudžiau prie apšalusio stiklo, kuris buvo išraižytas įvairiausiais ledo ornamentais. Apipustyti ir slidūs keliai dar labiau apsunkino kelią. Prie šviesoforo sustojęs tėtis laukė užsidegančios žalia spalva. Vos pajudėjus iš vietos pasigirdau bauginantis signalas, kuris iki dabar spengi mano ausyse. Bejėgis sunkvežimio vairuotojas lėkė tiesiai į mus, sustabdyti buvo neįmanoma. Tėtis užgulė mane savo kūnu – pasigirdo stiprus trenksmas. Prabudau ligoninės palatoje, mano koja ir ranka buvo sugipsuotos. Šalia lovos stovėjo Aneta ir žiūrėjo į mane. Kai paklausiau, kur tėtis, atsakė, kad jis kartu su mano mama. Man to užteko, kad suprasčiau, jog jo nebėra. Kas manęs laukė toliau, negalėjau susapnuoti net baisiausiame košmare. Pamotė daugiau į ligoninę neatvažiavo, o kai galiausiai išleido iš ligoninės, prie durų mane sustabdė nematyta moteris. Paklausius, kas ji, atsakė, kad iš vaikų teisių ir liepė man važiuoti kartu. Nuvežė mane į vaikų namus, kuriuose ilgai negalėjau rasti. Pamotė net nesiruošė manęs auginti ir išmetė kaip nereikalingą daiktą. Visko galėjau tikėtis iš jos, bet tai buvo viršūnė. Šešerių metų vaikui - tai buvo per didelis sukrėtimas. Vaikų namuose pragyvenau penkeris metus, mokiausi labai gerai ir elgiausi pavyzdingai, kad ir kaip stengiausi, niekas manęs neįsivaikino. Bet po mano vienuoliktojo gimtadienio sulaukiau svečių - pamotės. Pamaniau, kad jai širdis suminkštėjo ir ji pasigailėjo savo elgesio, bet aš buvau neteisi.

Ji mane pasiėmė tam, kad būčiau jos tarnaitė. Turėjau su tuo susitaikyti, nes nieko nebegalėjau rinktis. Man buvo tik vienuolika metų, galėjau pabėgti iš namų, bet buvau per didelė bailė - tokia likau iki šiol. Man jau septyniolika metų, bet vis dar gyvenu su pamote, esu pamotės tarnaitė, paklusni avelė, kuri bijo pasipriešinti beširdžiui vilkui. Ji žmogus be jausmų.

- Vanesa! - mano mintis nutraukė linksmas Anetos balsas.

- Aneta...

- Kas nutiko? Kodėl verki?- išsigandusi žiūrėjo į mane, atsisėdusi šalia manęs apkabino per pečius.

- Prisiminiau praeitį...

- Praeitį? Laikas viską pamiršti, - ramino mano Aneta.

- Ji manęs niekada nepaliks, praeitis visada seks mane.

- Neliūdėk, nusišypsok, atsimeni, kodėl čia susitikom? Bū...rė...ja, nusivalyk ašaras ir einam, vėluojam jau... – tempdama mane zirzė.

- Gerai jau gerai, tikiuosi neišpranašaus man dešimties vaikų ir vyro su kumpa nosimi, - bandžiau juokauti, Aneta visada moka mane pralinksminti.

- O kas čia blogo? Nosį galime sutvarkyti, o vaikai irgi ne bėda - bus puiki futbolo komanda.

- Ne, kur tau, nebūtum tu. Manau tau atiteks ta futbolininkų komanda, tiktum būti trenere, nes šaukti - tavo hobis, - krizenom eidamos pas paslaptingąją būrėja.

-Kaip šmaikštu, - suirzusi tempė manė parko išėjimo link.