26 skyrius - Monika

Monika

Viską prisiminti iš naujo nebuvo lengva. Prisiminimai drasko mane iš vidaus, vos juos palietus. Kaip norėčiau paspausti mygtuką „delete“ ir viską ištrinti: nuoskaudas, išlietas ašaras, bemieges naktis. Bet norai lieka tik norais, ypač mano. Aš jau nebetikiu stebuklais. Nesitikiu, kad vieną dieną prabudus slegianti praeitis išnyks, galėsiu džiaugtis nauju gyvenimu, pagaliau laime su mylimais žmonėmis... Kada ši diena ateis? Galiu atsakyti- niekada... Tai lyg kitas pasaulis, kuris yra už tūkstančio šviesmečių. Kam aš save skaudinu naiviomis svajonėm, realybė priverčia užmiršti jas...

Pasakojau net ir smulkiausias detales, kurios man buvo tokios skaudžios, bet Darijaus būvimas šalia, jo šiltas glėbys neleido man palūžti. Jis įdėmiai klausėsi, manęs nepertraukdamas. Jo žvilgsnis buvo toks šiltas ir palaikantis... Kodėl aš tik dabar supratau, koks nuostabus žmogus buvo šalia manęs? Daugiau neleisiu sau suabėjoti jo jausmais man. Neleisiu, kad mus išskirtų. Per ilgai laukiau tokio žmogaus, kad taip lengvai paleisčiau.

- Vanesa, viskas atrodo, kaip iš kino filmo. Negaliu patikėti, kad taip gali atsitikti iš tikrųjų. Nesijaudink, neleisiu, kad vėl patektum į vaikų namus.

- Ačiū už gerus norus, bet ką tu padarysi? Mane įsivaikinsi? Darijau, nėra kitos išeities, man teks grįžti...- liūdnai tariau.

- Nežinau, bet turi būti būdų, kaip tau padėti...-nutilęs susimąstė- jug sakei, kad gali įsivaikinti giminaičiai, surasim kokį, aš tau padėsiu. Ar neturi kokių senelių ar dėdžių?

- Atsimenu tik tai, kad vaikystėje su tėčiu važiuodavome aplankyti senelės, bet kai tėtis mirė jos nebemačiau. Gal ji jau mirusi, viskas buvo labai seniai.

- Nenusimink, rasim ją. Viskas bus gerai, tik prašau neliūdėk...- ranka perbraukė plaukus.

Apkabinau jį dar tvirčiau.

- Jei ne tu, prarasčiau paskutinę viltį...- sušnibždėjau.

- Visada tave palaikysiu, nors ir kas nutiktų.

- Ačiū..

Visą savaitgalį Darijus neleido man liūdėti, jo buvimas šalia man buvo geriausiais ramstis. Kai Anetai papasakojau kas atsitiko, ji vos neapsiverkė apsikabinusi mane, nenorėjo su manim skirtis, kaip ir aš su ja. Jei jos mama nesirgtų ir nebūtų dabar Vokietijoje, mane tikrai įsivaikintų, dar viena viltis žlugo. Labai norėčiau būti Anetos sesuo, tai būtų laimingiausia diena, bet...

Viskas susidėjo taip, lyg man lemta grįžti ten, kur išliejau tiek ašarų. Pasislėpusi tualete šaukdavau mamą ir tėtį, prašiau jų sugrįžti ir pasiimti mane. Praėjus metams tiesiog verkdavau. Šaukimas buvo beprasmis, mirė viltis, su ja ir mano laimė. Tapau vaikščiojančiu lavonu...

- Darijau, tau laikas grįžti namo, tu ir taip visą dieną esi su manimi. Rytoj į mokyklą, reikia paruošti namų darbus taip kaip ir man...- tariau tempdama jį link durų.

- Negi mane išvarai?- liūdnu balseliu tarė.

- Neišvarau, bet nepamiršk ir savo namų, nenoriu kad per mane turėtum problemų su tėvais,- nustačiau meilų veidelį.

- Ak jūs moterys, ar galima jums pasipriešinti...- nusijuokė.

- Negalima,tuo mes ir pranašesnės už jus. Taigi judinkis.

- Gerai, gerai tik be prievartos.

Netikėtai pasigirdo skambinimo melodija, paleidusi Darijų ištraukiau iš kišenės telefoną, ekrane švietė nežinomas numeris.

- Kas čia skambina?- paklausė susirūpinęs Darijaus balsas.

- Nežinomas numeris...- paspaudžiau mygtuką „atsiliepti“- Klausau.

- Labas vakaras, atsiprašau, kad trukdau, bet norėjau pasikalbėti su Vanesa.

- Taip, aš Vanesa.- mačiau, kaip Darijus žiūrėjo į mane klausiančiu žvilgsiu.

- Puiku, aš esu Monika Putienė, socialinė darbuotoja. Man paskirta tavo byla, norėjau pranešti, kad rytoj vyks tavo pamotės laidotuvės, jei norėsi dalyvauti...

- Nenorėsiu - šaltai atsakiau.

- Suprantu, skaičiau tavo bylą. Tikriausiai žinai, kad jei neatsiras giminaičių, kurie norės tave įsivaikinti, teks grįžti į vaikų namus.

- Aš ten negrįšiu. Prašau, padėkit man.

- Tam aš ir esu, nesijaudink. Gal turi kokių nors giminaičių, kurie sutiktų tave įsivaikinti?

- Nepažįstu nė vieno giminaičio, tik atsimenu senelę, kurią lankydavome su tėčiu. Bet nežinau ar ji gyva, kai mirė tėtis, jos daugiau nemačiau.

- Puiku, turim už ko užsikabinti. Nesirūpink, aš pamėginsiu ją surasti ir visas naujienas pranešiu tau. Dabar gali gyventi viena, kasdien tave lankysiu. Maistu ir visu kitu pasirūpinsiu aš. Padarysiu viską kiek mano jėgos leis, kad ten negrįžtum...- jaučiau iš jos balso, jog kalba nuoširdžiai.

Visgi manęs Dievas nepamiršo, atsiuntė žmogų, kuris man padės. Bent jau tikiuosi padės.

- Ačiū jums labai.

- Nėra už ką dėkoti, dar nieko nepadariau. Lauk manęs rytoj. Jei iškils problemų, skambink šiuo numeriu.

- Būtinai.

- Na tada iki rytojaus.

- Iki.- įsikišau telefoną atgal į kišenę.

Pakėliau akis į Darijų, mačiau kaip jis žiojosi kažką sakyti, bet pertraukiau jį negalėdama slėpti šios džiugios naujienos.

- Darijau, viskas neprarasta. Tu buvai teisus, skambino socialinė darbuotoja, ji man padės surasti senelę.

Jaučiausi tokia laiminga, aš ne viena, visi mane palaiko. Turi pasisekti.

- Taip, aš teisus, o kaip kitaip- pasipūtėliškai pakėlė nosį.

- Pamaiva,- nusijuokiau iš jo.

- Ei, negražu taip – susiraukė.