Netikėta draugė
Pajutau kaip kažkas mane purto, pramerkusi akis išvydau įniršusį pamotės veidą, rankoje ji laikė pagalvę. Jos žvilgsnis privertė mane sustingti iš baimės. Kaip ji čia atsirado? Juk ji iškeliavo ir visą savaitę žadėjo negrįžti. Negi ji grįžo? Tai neįmanoma. Mano žvilgsnis klaidžiojo nuo pamotės veido iki pagalvės, ne gi ji ketina...
- Bijai kvaile? Ir turėtum, pagaliau atsikratysiu tavimi visam laikui...- pasityčiodama nusijuokė.
- Tu.... tu...kaip tu taip gali? Ką aš tau blogo padariau?- išlemenau.
Negalėjau suprasti tokio jos elgesio? Už ką aš nusipelniau tokios neapykantos? Visada jos klausiau, dariau ką ji liepė...
- Tu dar klausi? Tu visada stovėjai tarp manęs ir tavo tėvo. Jis tave labiau mylėjo nei mane, tokią neūžaugą snarglę, negalėjau to suprasti. Ir per tave jis mirė, galėjai mirti tu jo vietoje, bet ne išsigelbėjai, atimdama vienintelį žmogų , kurį mylėjau... Tau to negana? Aš negaliu žiūrėti į tave laiminą, tu to nenusipelnei!- ji tiesiog rėkė ant manęs,o akys, jei ji galėti jomis nužudyti, tai jau seniai būtų mane nužudžiusi.
Į mane žiūrėjo, kaip į patį blogiausią ir baisiausią padarą žemėje. Ne gi aš tokia ir esu?
- Man buvo tik šešeri, kaip gali lyginti meilę vaikui, ir meilę moteriai. Tu tiesiog esi nusivylusi gyvenimu, gal kas tave įskaudino, bet tikrai ne aš. Visą įniršį išlieji ant manęs, kuri nesugeba pasipriešinti ir viską laiko savyje. Tau tai buvo paranku!- šaukiau ant jos.
Norėjau viską išsakyti, manęs laukė tik vienintelė pabaiga - mirtis. Neturėjau ko prarasti, liko tik panieka jai. Pamotė įtūžo, trenkė man į veidą... Žandas siaubingai degė, skausmas užliejo visą veidą, bet tai buvo niekai, prieš skausmą širdyje. Kodėl ji taip su manim elgiasi? Aš daugiau nebegaliu...
- Užsičiaupk kvaiša, nesupranti ką kalbi. Tu kalta ir daugiau niekas, supratai! Tu kalta! Keliausi į pragarą, ten tau ir vieta!- sušukusi pakėlė pagalvę.
- Jei kas ir keliaus, tai tu... Nekenčiu tavęs,- išlemenau.
Pamotė išpūtė akis, to tikrai nesitikėjo iš manęs. Visada buvau bailė ir tylenė, dabar tvirtai žiūrėjau mirčiai į akis, susitaikiau su likimu. Tikėjau , kad vieną dieną taip ir nutiks, laikas galiausiai atėjo. Pamotė pagalvę prispaudė man prie veido, pradėjau spardytis, mosiguoti rankomis, šaukti pagalbos, bet visa tai buvo beviltiška. Pradėjo trukti orą, iš lėto praradau samonę...
Pašokau iš lovos giliai alsuodama, oras vėl pasiekė mano plaučius. Apsižvalgiau aplink, palata buvo tuščia. Ranka paliečiau veidą, ašaros riedėjo mano skruostu. Košmaras, tai buvo tik košmaras. Pažvelgiau pro langą, saulė švietė danguje, reiškia jau rytas.
Atsiguliau atgal į lovą. Susiriečiau į kamuoliuką garsiai verkdama. Norėjau viską išlieti, košmaras mane labai išgąsdino, daug kartų esu sapnavusi pamotę, bet tokio tikroviško ir baisaus sapno niekada. O jeigu ji taip padarys iš tikro? Aš nenoriu mirti... Darijau, man taip trūksta tavęs... Ašaros liejosi iš vidaus, jų buvo tiek daug, kad galo nesimatė.
Atsidarė palatos durys, kažkas įėjo į vidų. Nekreipiau dėmesio, gulėjau nejudėdama, tik dabar verkiau tyliai. Žmogus priėjo ir atsisėdo ant lovos, švelniai glostė man plaukus.
- Nusiramink, viskas bus gerai...- mane ramino nepažįstamas merginos balsas, jis buvo toks švelnus.
- Košmaras...- sušnibždėjau.
- Ne gi jis buvo toks baisus, kad tiek verki?
- Taip..... mane bandė nužudyti...- išlemenau per ašaras. Merginos ranka sustingo.
- Atsiprašau, nežinojau...
- Nieko tokio...- rankomis nusivaliau ašaras ir atsisukau į ją.
Išvydau gražių veido bruožų merginą, tamsiais plaukais, ji žiūrėjo į mane šypsodamasi. Net nepajaučiau, kaip pati nusišypsojau. Pakilusi atsisėdau.
- Sveika, aš Julija... - netikėtai apkabino mane.
- O koks tavo vardas?- paleidusi iš glėbio paklausė.
- Aš Vanesa..
- Gražus vardas..
- Ačiū.. – nuleidau akis.- kaip tu čia atsiradai?
- Aš su dar viena drauge, guliu gretimoje palatoje, pareidama iš tualeto išgirdau tave verkiančią, todėl užėjau.. Geriau jautiesi?
- Taip, ačiū tau... tikriausiai tebeverkšlenčiau jei ne tu, košmaras, taip mane sukrėtė... Jis buvo toks tikroviškas...-nuliūdau prisiminusi košmarą, pamotė, jeigu ji pasirodys? Ne...ne.. ji negali pasirodyti.. negali.
- Neliūdėk, juk tai tik košmaras. Be to aš esu šalia, todėl gali nieko nebijoti. Prižadu, tau nebus liūdna, visgi susipažinai su manimi, vėliau supažindinsiu su Jūrate ji tikrai šauni mergina. Mes čia ligoninės „pažiba“, prajudinam šitą niūrią buveinę. Šaunu, kad atsirado dar viena mergina šioje ligoninėje, pamatę vaikinai tave varvins seilę. Tikiuosi paliksi bent man vieną? Jų čia ir taip mažai- klausdama nusijuokė.
- Imk nors ir visus, man jau gana dviejų dėmesio...- niūriai atsakiau.
- Dviejų? Ką? tu turi du vaikinus?- nustebusi žiūrėjo į mane.
- Jie ne mano vaikinai, tik draugai.- teisinausi.
- Koks skirtumas, vis tiek vaikinai. Gal jie čia ateis?- šelmiška šypsenėlė atsirado jos veide.
- Taip, abu... Bliamba, jeigu jie abu ateis, tai gali susitikti. Augustas nekenčia Darijaus... Net negaliu pagalvoti, ką jis padarys pamatęs darijų, ypač kad dėl jo kaltės atsidūriau čia.
- Nieko nesuprantu...- susiraukė.
- Ilga istorija.- atsidusau.
- O tu kur nors skubi? aš tai ne...- nusijuokė.
Visgi reikia kam nors išsipasakoti, gal patars, padės man apsispręsti, ir pasirinkti tinkamą kelią. Nes dabar mano galvoje visiška painiava.
- Na gerai, bet patogiai įsitaisyk.- Julija linktelėjo.
Atsisėdo ant kėdės, laukdama mano pasakojimo. Papasakojau viską nuo pat pradžių, pradedant vaikyste, baigiant košmaru. Pasakojant Julijos veidas keitėsi daug kartu, nuo liūdno iki linksmo, maždaug po valandos baigiau viską pasakoti.
- Dabar bijau tik to, jei pamotė sugrįš ir norės mane įskaudinti. Neiškęsiu...- nutilau nuleisdama akis.
- Neturiu žodžių, tavo gyvenimas- tikra sumaištis.
- Gali net nesakyti...
Netikėtai atsivėrė palatos durys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą