Skausmas
Ir vėl tamsa - mano didžiausia priešė. Skausmas... Aš jo nebijau, tai mano kasdienybė. Fizinis skausmas yra niekas, palyginus su dvasiniu skausmu, kai širdis plyšta pusiau, kūnas tampa sunkus, kaip švinas. Krenti žemyn. Visas aplinkinis pasaulis tampa nepakeliama kančia. Norisi pranykti, lyg tavęs net būtų buvę. Geriau išvis neegzistuoti, jei tai sukelia tik nežmonišką skausmą.
Meilė - skausmas, laimė - kančia, džiaugsmas – liūdesys... Visada yra blogoji ir geroji pusė. Bet ką daryti kai tave persekioja tik blogoji? Susitaikyti su tuo ir gyventi toliau? Aš taip negaliu. Esu per daug silpna kovoti, jei tik bent būtų dėl ko, kad nors žinočiau, jog rytoj išaus saulėta diena ir viskas bus gerai.
Aš maniau, kad laimė pagaliau pas manęs atkeliavo. Kelionė buvo ilga, bet ji įveikė šį kelią... Jai vis kažkas trugdo pasiekti mane. Kai sutikau Darijų maniau, kad jis mano laimė, bet aš klydau. O gal tiesiog nebuvo lemta, bet tai jau nesvarbu...
Išgirdus žmonių balsus, lėtai atsimerkiau. Pramerkusi akis išvydau mokyklos seselės kabinetą. Bandžiau atsikelti, bet didžiulis skausmas pervėrė mano galvą. Pakėlusi ranką paliečiau ją, ji buvo visa subintuota. Atsargiai pasukau galvą balsų link, prie stalo stovėjo Aneta ir Darijus. Barėsi.
- Pasakiau dink iš čia! Nematai ko pridirbo tavo blondinė? Tau pasisekė, jei Vanesai būtų nutikę kas rimčiau, iš tavo blondinės būtų likę tik šlapia vieta.- pašnibždomis kalbėjo, tikriausiai nenorėjo mane pažadinti.
- Aš nežinau kas jai užėjo, mes su ja susipykom. Neleisiu jai taip elgtis, o ypač su Vanesa.- atsakė nuleidęs galvą,matėsi kad kalbėjo nuoširdžiai.
Jie susipyko dėl manęs? Reiškia Darijau aš svarbesnė už Viktoriją, tai tada.. Ne, ne Vanesa net nesugalvok. Darijus tau netinkama pora. Atsimink - Augustas, pakartok AUGUSTAS! Tai jis dabar su tavimi. Turiu pagaliau suprasti, ko noriu... Augustas - tikrai geras vaikinas, ir ne koks neapsisprendėlis, kaip Darijus. Nepuola nuo vienos merginos, prie kitos. Nors dėl to dar reikėtų pagalvoti...
- Galvoji Vanesai nuo to geriau? Netikiu, kad ji norės tave matyti po šio įvykio. Jau prieš tai ant tavęs pyko, o dabar tuo labiau. Geriau palik ją ramybėje, jos gyvenimas ir taip sunkus, būtina jį griauti dar labiau?- Darijus pakėlė akis ir pasižiūrėjo į mane, jo žvilgsnis buvo toks liūdnas.
Akys nušvito pamačius mane prabudusią. Žiūrėjau į jį piktai, negalėjau patikėti, kaip jis drįsta dar čia rodytis. Po to, kai jo kvaila blondinė vos man nenusuko sprando. Jis pradėjo eiti link manęs, Aneta atsisuko.
- Vanesa, kaip jautiesi?- paklausė Darijus priėjęs prie manęs.
- Ko tau čia? Nenoriu tavęs matyti! Dink man iš akių su savo blondine, nekenčiu tavęs, NEKENČIU...!- šaukiau ant jo kiek leido balsas, norėjau viską išlieti.
Man buvo tas pats, kad Viktorija mane pastūmė. Man buvo skaudžiausia, kad Darijus taip pasielgęs su manimi tikisi, kad jam atleisiu. Pasakys , kad gailisi ir aš, kaip kokia kvailė, viskuo patikėsiu. Negi atrodo tokia naivi? Tikriausiai taip, esu per daug patikli ir spontastiška. Nesuprantu, kokį žaidimą jis čia žaidžia, bet tegu nesitiki, kad aš žaisiu kartu su juo.
- Vanesa aš...- suglumo.
- Girdėjai ką ji sakė, tau dar neaišku?- nutraukė jį Aneta.
Šiuo momentu jai buvau be galo dėkinga už tai. Pajutau, kaip ašara nuriedėjo mano skruostu, Darijus neatitraukė nuo manęs akių. Jis atrodė toks sumišęs. Pamatęs mano ašarą dar labiau nuliūdo.
- Leisk man viską paaiškinti,- jo liūdnas basas įsirėžė man į širdį.
- Tau dar neaiš...
- Aneta, palik mus vienus.- pertraukiau ją. Ji nesupratusi pažiūrėjo į mane.
- Tu tikra?
- Taip...- išlemenau.
Aneta apsisuko, Darijų nužvelgė piktu žvilgsniu ir išėjo iš kabineto.
- Kalbėk.- šaltai tariau.
Darijus atsisėdo ant lovos šalia manęs, paėmė mano ranką, bet aš ją greitai atitraukiau.
- Visų pirma atsiprašau už Viktorijos elgesį.
- Ji turėtų atsiprašyti, o ne tu.
- Žinau, bet ji per didelė kvailė, kad tai padarytų.
- Dabar jau kvailė? Nemaniau, kad tu su kvailėm susidedi.- ironiškai pasijuokiau.
- Aš negaliu patikėti, kad ji taip galėjo pasielgti, o dar su tavimi. Ji pasirodė tokia miela...
- Man neįdomu kokia ji tau atrodė ar atrodo. Ką ji padarė, tai nežmoniška.
- Sutinku, aš dėl to susipykau su ja...
- O kam? Tikiesi, kad pasakęs kelis atsiprašymo žodžius aš pulsiu į tavo glėbį?!- buvau įsiutusi.
- Vanesa aš tik... Suprask aš negaliu be tavęs, manyje užviria pavydas tave pamačius su tuo mulkiu. Aš noriu būti su tavim, bet nežinau kaip elgtis. Maniau, kad tave pamiršiu būdamas su kita, bet kai tik tave pamatau norisi pulti prie tavęs ir pabučiuoti...- lenkėsi prie manęs.
Atrėmiau rankas į jo krutinę, bandydama atstumti. Buvau per daug išsekusi. Jis pasinaudojo mano silpnumu.
- Neliesk manęs!- šaukiau, bet jis manęs neklausė.
Nesustojau šaukti, kai jis užgulė mane.
- Paleisk!- nepasidaviau.
Išgirdau, kaip atsidarė kabineto durys. Kažkieno rankos nutraukė Darijų nuo manęs. Tai buvo įsiutęs Augustas, jis iš visų jėgų trenkė Darijui, kuris akimirksniu krito ant žemės. Rankomis užsiėmiau už galvos, jaučiau didžiulį skausmą, lyg kas būtų trenkęs su beizbolo lazda per ją. Augustas pribėgo prie manęs atsisėdo ant lovos mane apkabindamas.
- Ar tau viskas gerai? Ką tas asilas norėjo padaryti?- jaučiau jo balse pyktį.
- Jis ...jis.... mano galva. Augustai padėk, negaliu ištverti skausmo...- sudejavau.
- Pakviesiu seselę, palauk!- paleidęs mane išbėgo iš kabineto.
Darijus lėtai atsistojo.
- Vanesa aš...
- Dink pasakiau!- sušukau, bet iš to nebuvo nieko gero. Galvą dar labiau pradėjo skaudėti, skausmas buvo nepakeliamas.
Darijus nieko nelaukdamas išėjo iš kabineto, net nebandydamas su manimi ginčytis. Viena problema mažiau. Gulėjau kokias penkias minutes, Augustas taip ir nepasirodė, o skausmas nė kiek nesumažėjo. Nebegalėjau kentėti. Bandžiau atsistoti, turėjau bent ką nors daryti. Atsargiai iškėliau vieną koją, paskui kitą, lėtai atsistojau. Žengiau kelis žingsnius, į kabinetą įpuolė Augustas.
- Vanesa!- sušuko.
Žengiau dar vieną žingsnį. Skausmas žudė mane, galva sukosi. Jėgos apleido mano kūną, kritau ant žemės, bet mane sulaikė tvirtos Augusto rankos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą