Rožė
Reikėjo laiko, kad susivokčiau, kas dabar vyksta. Pirmiausiai, ką jis čia veikia ir ko tikisi? Negi galvoja, kad aš jam atleisiu po to, kas vakar įvyko? Jei neklystų, jo alkūnė mane nubloškė ant žemės. Gal sąžinė prabilo? Bet ji kažko vėluoja…
Mėlynėmis nusėtas Augusto veidas privertė mane nusukti žvilgsnį, bet stengiausi nežiūrėti į akis.
- Atleisti? Ar nesupranti, man galėjo baigtis dar blogiau, nekalbu apie jus. Pažiūrėk kaip judu atrodote? Aš nesuprantu, kodėl jūs mušėtės, kaip kokie žvėrys! - vos ne šaukdama kalbėjau, gal tada jis mane išgirs.
- Aš labai gailiuosi dėl to kas atsitiko, ypač, kad tau trenkiau. Aš pats sau negaliu atleisti, todėl nesitikiu, kad tu man atleisi. Kai pamačiau tave, be sąmonės gulinčią ant žemės, mano širdis vos ne plyšo, o, kai bandžiau tau padėti, tas kvailys puolė mane. Jam visai nerūpėjo, kad tu guli ant žemės… - žiūrėjau į jį, klausydamasi naujos vakarykščių įvykių istorijos versijos.
Darijus pasakojo visai kitą istoriją. Jie lyg apsikeitė vaidmenimis. Kuris meluoja? Darijus man jau ne pirma kartą meluoja, tai dar kartą pameluoti, jam nėra labai sunku. Be to, jis turi savo fyfutę, jam manęs tikrai nereikia. Apie ką čia kalbu? Bandau išsirinkti vieną iš dviejų? Tai darosi vis sunkiau… Todėl, kad jie abu mane traukia. Ir negaliu suprasti, kodėl? Ar tai tik išorinis grožis, o gal dėmesys, kurio iki šiol nesu patyrusi.
Augustas žengė link manęs, ištiesdamas į priekį už nugaros laikytą ranką. Išvydau skaisčiai raudonos spalvos rožę. Žiūrėjau tai į gėlę, tai į jį. Akimirkai sutrikau.
- Gėlė gėlei, atleisk man, aš nenoriu, kad ant manęs pyktum. - žvelgė į mane viltingomis akimis, kurioms kaži ar įstengtum pasakyti „ne“.
Sunku buvo surasti tinkamus žodžius, nes nežinojau atsakymo. Gal užteks man būti ožka. Reikia pabandyti. O jei jis kalba nuoširdžiai. Negaliu galvoti, kad visi žmonės yra blogi ir turi slaptų tikslų. Turiu kažkuo tikėti, privalau. Paėmiau rožę, ji kvepėjo taip skaniai...
- Atleidžiu, bet… - prikandau lūpą.
- Kas bet? Sakyk, dėl tavęs padarysiu viską, - žengė žingsnį arčiau, jo veide atsirado šypsena, kuri mane svaigino.
Žvilgsnis privertė sustingti. Toks artumas mane trikdė.
- Nepakenčiu muštynių, todėl kad daugiau jų nebūtų. - kalbėjau rimtai.
- Sutarta. - linksmai atsakė.
- Ir antrą, nekenčiu melo. Jei sužinosiu, kad man meluoji, kitą kartą tikrai neatleisiu.
- Gerai, aš taip pat nekenčiu melo.
- Vėl pavėluosiu į mokyklą. Palauk pamerksiu rožę.
Greitai atrakinau duris, kaip kulka nulėkiau į virtuvę, čiupau vazą, pripyliau vandens, pamerkiau rožę. Dar kartą įkvėpiau to nuostabaus aromato - jis toks viliojantis. Akys nukrypo į laikrodį, o Dieve liko tik dvidešimt minučių iki aštuntos valandos, tikrai pavėluosiu. Vos ne bėgte išbėgau į lauką ir sustingau, kai prieš save išvydau Augustą, sėdintį ant motociklo. Su šalmu ir odine striuke atrodė nepakartojamai. Jei jis būtų valgomas, tai suvalgyčiau po gabalėlį, pasimėgaudama. Žiūrėjau į jį išpūstomis akimis, o jis šelmiškai nusišypsojęs ištiesė man šalmą.
- Sėskis, juk nenori pavėluoti… - patenkintas mirktelėjo.
- Gal geriau eisiu pėsčia, dar noriu gyventi. - nusijuokiau.
- Nebijok, važiuosiu atsargiai, tokį turtą vešiu. Sėskis, nes ir aš pavėluosiu. - stovėjau kandžiodama lūpą ir negalėdama apsispręsti.
- Na gerai, bet nevažiuok labai greitai. - tariau imdama šalmą.
- Jūsų žodis man įsakymas, madam.
Užsidėjusi šalmą, atsisėdau ant motociklo. Apkabinau jį per liemenį Hmm…. Man patinka.
- Tvirtai apsikabink, nenoriu, kad nukristum.
Paklusau.
Rankomis apsivijau jį ir įsikibau taip stipriai, kiek leido jėgos, užsimerkiau ir atrėmiau galvą į jo nugarą. Motociklo variklis garsiai užriaumojo ir mes pajudėjom iš vietos. Jaučiuosi taip, lyg skrisčiau. Dabar suprantu, kodėl kitiems patinka motociklai, jausmas- tikrai nepakartojamas, bet vis tiek bijojau atsimerkti. Tau nerūpi nei laikas, nei taisyklės. Pasaulis atrodo toks mažytis, tu – lyg jo valdovas, o kiti – tik maži žmogeliukai. Tu už juos greitesnis...
- Atvažiavome, gali mane paleisti, darosi sunku kvėpuoti. - nusijuokė Augustas.
Susigėdusi paleidau jį iš savo geležinių gniaužtų ir nusiėmiau šalmą. Nerangiai nulipau nuo motociklo, nes nuo tokio greičio apsvaigo galva. Kojos tapo lyg popierinės, susmukau vietoje, bet žemės nepajaučiau. Mane sulaikė tvirtos rankos.
- Vanesa, kas tau? Bloga?- susirūpinęs paklausė Augustas. Bandžiau atsistoti, bet kojos manęs neklausė.
- Apsvaigo galva…- išlemenau.
- Pirmas kartas?
- Taip…
- Na tada viskas aišku, dauguma merginų motociklo vengia lyg velnio, matai, joms plaukus suvelia, ar tušas nubėga. Taip, kaip tau, nėra buvę. Ggal tave namo parvežti?- prisiglaudė dar arčiau. Svaigus kvepalų aromatas padvelkė į mane.
- Ne.. tikrai nelipsiu ant jo… - vangiai numykiau.
Bijojau net pažvelgti į tą velnio pramaną – motociklą.
- Leisk palydėsiu bent iki klasės, paskubėkim.
Švelniai apkabino mane per liemenį, ir aš galėjau atsiremti į jį. Taip ėjome link mokyklos durų. Jo glėbyje jaučiau saugi ir… ir... taip gera, jis toks gražus, neįmanoma juo nesusižavėti. Mačiau, kaip visų akys krypo į mus, juk ne kasdien pamatysi mokyklos gražuoliuką, apsikabinusį pilką moksliukę. Nors šiandien pasistengiau nepadaryti jam gėdos.
Jaučiausi tikrai nejaukiai, bet stengiausi visą tai ignoruoti. Iki tol, kol šalia mokyklos durų išvydau stovintį Darijų. Jis piktai nužvelgė mus. Tikriausiai iš šono atrodėme kaip įsimylėjėlių porelė, nors taip nebuvo. Ir būnant šalia Augusto, mano žvilgsnis krypo link Darijaus, jaučiau ne malonumą jį kankindama, o nepaaiškinamą sunkumą.
- Kokia tau pamoka?- mano mintis nutraukė Augusto balsas.
- Hmm… matematika. - susimąsčiusi atsakiau.
Mano kišenėje suskambėjo telefonas. Ištraukiau jį - atėjo žinutė nuo Anetos.
“Kur tu?” visgi mano draugė manęs neužmiršo. Šyptelėjusi greitai atrašiau: “Mokykloje, tuoj būsiu matematikos klasėje”, įsikišau telefoną atgal į kišenę.
- Kažkas man sakė, kad neturi telefono. - tarė Augustas su ironija balse.
Akimirka pasimečiau, galvoje kurdama naują pasiaiškinimą.
- Aš nesakiau, kad iš viso jo neturiu… tuo metu neturėjau, buvau palikusi namuose. - neaiškiai išlemenau vildamasi, kad patikėjo.
- Išsisukai… - nusijuokė iš manęs.
Man dar reikia melo praktikos, kadangi šioje srityje nepasižymiu tobulumu.
Pasiekėme anglų kalbos kabinetą. Augustas atsargiai paleido mane iš glėbio ir švelniai paėmė mano ranką. Pakėlusi galvą, išvydau jo kerinčias akis žvelgiančias į mane. Žengiau žingsnį atgal, įveikdama jo kerus. Jaučiausi žymiai geriau, galva nebesvaigo.
- Gal galėčiau paprašyti tavęs telefono numerio?- meiliai paklausė.
- Palauk tuoj. - net neabejodama ištraukiau telefoną ir padiktavau.
- Viso, gražuole, lekiu į savo pamoką.
- Viso. - pabučiavęs man į žandą, nuėjo koridoriumi.
Tokio jo elgesio nesitikėjau, bet, žinoma, man patiko. Miela ir tuo pačiu žavu… Pirštais paliečiau savo skruostą, jis tiesiog degė. Tikriausiai mano veidas buvo ryškiai raudoni…
- Tik nenualpk…- išgirdau piktą balsą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą