Sutapimas
Į palatą įžengė nematyta mergina. Žalios akys ir ilgi gražūs plaukai atkreipė mano dėmesį. Jos akys klaidžiojo po palatą, kažko ieškodamos. Netikėtai mūsų akims susitikus nusišypsojo man, atsakiau tuo pačiu. Pamačiusi Juliją atsiduso, bet žvilgsnis pasidarė piktas.
- Pagaliau tave radau, kur tu buvai dingusi? Tavęs seselė ieško, turi eiti tyrimus pasidaryt.
- Visai pamiršau, iškrito iš galvos,- Julija atsistojo, liūdnai pažvelgė į mane.- turiu eiti, šios ligoninės seselės tokios piktos....- nusivaipė.
- Jau spėjau pastebėti,- atsakiau su šypsena veide.
- Jūrate, ateik arčiau supažindinsiu.
Jūratė žengė kelis žingsniu ir atsistojo šalia Julijos.
- Susipažink čia Vanesa, Vanesa čia Jūratė.- rodydama į ją tarė.
- Malonu, tikiuosi tapsim draugėmis..- mirktelėjo man Jūratė.
Draugėmis? Vienintelę draugę, kurią esu turėjusi buvo ir yra Aneta. Visada norėjau turėti daug draugų, nesitikėjau, kad šis mano noras išsipildys. Žvelgiau į jas, jos tokios mielos ir draugiškos, man tai neįprasta. Žmonės dažniausiai manęs šalindavosi, kai tik sužinodavo apie mane ir mano šeimą. Iš pradžių buvo labai skaudu, bet vėliau tiesiog nekreipdavau dėmesio, turėjau Anetą, ir man to užtekdavo. Aš ką tik Julijai papasakojau visą savo gyvenimo istoriją, o ji žvelgia į mane, tokiu pat šiltu žvilgsniu, kokiu žiūrėjo susipažindama.
- Tikiuosi ir aš...- galiausiai atsakiau.
- Tai mes jau lėksim, kai galėsi užsuk pas mūsų. Palatos numeris keturiolika, arba mes pas tavęs užsuksim, jokio skirtumo. Iki...- tarė Julija.
Čiupo Jūratės ranką ir pradėjo tempti iš palatos.
- Iki..!- sušuko Jūratė.
- Iki.- atsakiau.
Durys užsidarė, aš ir vėl viena.
Naujos draugės? Tikiuosi, taip norisi nuoširdžių ir mylinčių žmonių šalia. Kodėl mylinčių? Gal todėl, kad jų turėjau tik tris...Tėvai mirė kai buvau visai maža, todėl meilė lieka tik gražiu prisiminimu... Aneta trečiasis žmogus, jei ne ji, gal manęs čia dabar net nebūtų. Tokia realybė... būčiau pasidavusi.
Beldimas į duris.
- Prašom...- atsisukdama į duris tariau.
Į palatą įžengė vakarykštė seselė nešina pusryčiais ir vaistų doze.
- Labas rytas...- pasisveikinau.
- Labas mieloji, kaip jautiesi?- paklausė priėjusi prie lovos, padėjo padėklą ant spintelės.
- Kol kas gerai.
- Tada puiku, jei pasijusi prastai, tik pasakyk.
- Žinoma.- apsisukusi išėjo iš palatos.
Apetito neturėjau, todėl valgiau tik tam , kad greičiau pasveikčiau. Hmmm... vaistai čia duodami vietoj deserto? Originalu, bet neskanu, ką gi dėl sveikatos galima pakęsti ir šlykščių vaistų skonį. Atsiguliau. Kitas valandas praleidau žiūrėdama pro langą arba į lubas.
Pro langą stebėjau gamtą. Pavasaris - pats gražiausias laikas, gamta atbunda, paukščių melodijos malonina mūsų ausis. Gaila, bet dažniausiai mes to nepastebime, gyvenimo rutina vargina mus. Pamirštame sustoti ir apsižvalgyti aplink, juk mes gyvename tokioje gražioje aplinkoje... Ach, nieko nepakeisi, toks gyvenimas...
Pažvelgiau į laikrodį rodė jau antrą valandą dienos. Pamokos jau turėjo baigtis, tikiuosi Aneta ateis. Nuo spintelės paėmiau telefoną parašiau jai žinutę .“ Sveikutė, laukiu tavęs, kada ateisi?“ . Padėjau jį atgal, išgirdau žingsnius, kurie sustojo ties mano palatos durimis. Akys nukrypo durų link, kažkas lėtai jas atidarė, tai buvo Augustas. Nusivyliau... Tikėjausi išvysti Darijų.
- Sveikutė, kaip jautiesi?- paklausė eidamas link manęs.
Nusišypsojau dirbtine šypsena.
- Sveikas, visai neblogai. Tik čia labai nuobodu, nesulaukiu kada mane išleis,- numykiau.
- Aš taip pat, bet pirmiau turi pasveikti, tai svarbiausia...- žvelgė į mane šypsodamasis.
Žiūrėjau į jį ir jaučiau, kad kalba nenuoširdžiai, nežinau kodėl, bet taip jaučiau. Po susitaikymu su Darijumi, pradėjau stebėti Augustą atidžiau, jis kažkoks keistas... O gal man taip tik atrodo, tikriausiai nusišneku. Juk man smegenų sutrenkimas, galvelė visai susimaišė. Suvibravo mano telefonas, atėjo žinutė nuo Anetos. „ Sveika, dabar negaliu ateiti, ateisiu už poros valandų ;(„ Na nuobodžiauti man neteks, juk Augustas šalia. Atrašiau „Gerai“.
- Slapti gerbėjai?- nusijuokė Augustas.
- Šita gerbėja mane persekioja jau dešimt metų, jos vardas Aneta..- nusijuokiau taip pat.
- Aišku.. žinai mokykloje visi tik apie tave kalba.
- Apie mane? kaip tai?- čia tai mane nustebino.
- Apie įvykį valgykloje, visi kreivais žvilgsniai varsto Viktoriją. Ypač kai pasklido kalbos, jog ją paliko Darijus už tai, kad tau pakišo koją ir dabar guli ligoninėje. Vaikščioja surūgusi ir pikta.
- Nekenčiu jos, ji tikra...- nebaigiau minties.
- Bet čia ne viskas, pradėjo sklisti kalbos , kad mes pora...- patenkintas šyptelėjo.
- Dar gražiau,.. čia tai tikra nesąmonė...- man pasakius Augusto šypsena dingo, ją pakeitė sumišimas.
- Aš norėčiau, kad tai būtų tiesa..- ištarė niūriu balsu.
- Augustai aš..aš...viskas per greitai ir...
- Kas ir? Laikas tai ne kliūtis, svarbiausia ką jauti.
- Suprask , mes ką tik susipažinom, kokie dar gali būti jausmai..- vos ne šaukiau ant jo, jis ką nieko nesupranta?
Viskas per greitai, ar taip sunku suprasti? aš taip negaliu. O kita priežastis, kurios negaliu jam atskleisti yra Darijus.. Jis žiūrėjo į mane klausiančiu žvilgsniu,muistydamas atsistojo. Pradėjo žingsniuoti po kambarį pirmyn ir atgal...
- Ir tai vienintelė priežastis?- žvelgė į mane piktai, dar niekada jo tokio nemačiau.
- Taip...- nedrąsiai numykiau.
- Gal paprasčiausiai turi kitą? Pasakyk man..!- šaukė užsiimdamas sau už galvos.
Sutrikusi ir pasimetusi stebėjau jį.
- Nieko neturiu, jei ir turėčiau, tavęs tai neturėtų liesti!- sušukau atgal.
Toks jo įžūlumas man nepatiko, kaip jis grįsta?
- Atsiprašau, aš... tu man tokia brangi, nenoriu tavęs prarasti.- taręs priėjo prie lovos ir atsargiai paėmė mano ranką.- atleisk man...
Staiga atsivėrė palatos durys. Akimirksniu mūsų akys nukrypo link jų. Tarpduryje išvydau besišypsantį Darijų, kuris rankoje laikė raudoną rožę. Pamatęs Augustą šalia manęs ir laikantį mano ranką, jo šypseną pakeitė pyktis. Tapau nepaaiškinamo pykčio pradžia. Bejėgė gulėjau lovoje, kai jų akys tiesiog grėžė vieno kito galvoje skylesa. O kas dabar?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą