Kavinė
Atsisukusi išvydau Augustą, bėgantį link manęs. Jam dar neatsibodo mane persekioti? Tikriausiai ne. Kažin ką dabar pasakys? Tikiuosi, ką nors naujo, nes ta pati jo dainelė man įgriso. Ar jis neturi daugiau ką veikti tik lakstyti paskui mane? Pasirodo taip.
- Tau dar neatsibodo bėgioti paskui mane? – paklausiau, juokdamasi iš jo raudono veido.
Uždusęs sustojo prieš mane, bandydamas atgauti kvapą.
- Ar tik šiaip sportuoji? - toliau tyčiojausi iš jo.
- Aš norėjau tave palydėti namo, - linksmai tarė.
- O kaip tavo poršė? Negi vargšelė liks stovėti mokyklos aikštelėje viena? - darėsi visai linksma.
- Neturiu poršė. Vanesa, leisk man įrodyti, kad klydai, galvodama apie mane blogai. Neturiu jokių negerų ketinimų, tiesiog noriu būti su tavimi. Negi per daug prašau? - žiūrėjau į jo ryškiai mėlynas akis. Dažniausiai žmones jos išduoda, bet jo akys prašė patikėti.
Arba jis geras aktorius, arba sako tiesą. Manau, būčiau per daug žiauri, jei neleisčiau jam pabandyti. Gal jis visai kitoks nei man atrodo? O gal tai bus didžiausia gyvenimo klaida, jei prisileisiu jį prie savęs? Kas nerizikuoja, tas negeria šampano.
- Na gerai, bet nieko nesitikėk, - rimtai atsakiau, jo veide atsirado didžiulė šypsena.
- Nėra ko skubėti. - mirktelėjo.
- Nėra. Aš gyvenu visai netoli, galiu ir pati pareiti. - stengiausi kalbėti paprastai, nenorėjau būti šiurkšti, kokia buvau prieš tai.
- Man nesvarbu, kad tik būčiau su tavimi.
Apsisukau ir pradėjau eiti namų link. Šalia manęs ėjo ir jis. Trumpam įsivyravo nejauki tyla. Jaučiausi nejaukiai, todėl nedrįsau ką nors sakyti, tikėjausi, kad jis pirmas pratęs pokalbį. Taip ir buvo.
- Norėjau tau kai ką pasiūlyti. - netikėtai prabilo.
Pasiūlyti? Tikiuosi nebus koks vakarėlis ar panašiai - aš jų nekenčiu. Susirenka visi tam, kad prisigertų ir galiausiai nulūžtų. Vau, kaip smagu. Visgi buvo smalsu, ką jis pasiūlys.
- Pasiūlyti? Ką? - susidomėjau.
- Netoli yra jauki kavinė. Jei nesi užsiėmusi, pavaišinčiau kava ir pyragu. - nedrąsiai paklausė.
- Iš tiesų, tai turiu darbo, - šypsena jo veide dingo. Nesinorėjo nuvilti jo. - bet, jei ilgai neužtruksim, darbus galiu atidėti. - linksmai tariau.
Tikėjausi, kad jo kerinti šypsena vėl nušvis veide. Taip ir atsitiko.
- Tikrai ilgai neužtruksim, ji visai netoli - už kampo. - tarė ištiesdamas man ranką.
Ilgai žiūrėjau į ją. Kodėl aš tokia bailė? Net nedrįsau paimti jo rankos. Tikriausiai kaltas mano amžinas vaikinų ignoravimas. Šalinaus bet kokio artimesnio bendravimo. Vanesa, susiimk, nebūk bailė. Bent jau tokia nepasirodyk. Ištiesiau ranką, jis švelniai ją suspaudė savo šiltame delne. Jaučiausi saugi ir laiminga. Pasirodo baimė mane apgavo - nebuvo čia ko bijoti. Tai tik nekaltas rankų susikabinimas, kas čia gali būti blogo?
Jis mane vedė visai į kitą pusę nei aš gyvenu. Pasidaviau jo įtakai. Pasirodo nesu tokia jau stipri. Šiluma ir keistas žavesys traukė mane prie jo. Nenorėjau, kad jis paleistų mano ranką. Akys lakstė aplink, stebėdamos kur esu vedama.
Už kampo pasukome į dešinę ir netrukus išvydau nedidelę kavinukę pavadinimu „Pienė.“ Užėjusi į vidų supratau, kad jis nemelavo. Kavinė skendėjo geltonos spalvos atspalviuose: sienos, kedės, stalai. Joje buvau pirmą kartą. Net nežinojau, kad atsidarė nauja kavinė. Visgi nebuvo keista - aš mažai kuo duomiuosi.
Pasijaučiau kaip vaikystėje, kai mėgdavau lakstyti pievoje. Nuotaika dar labiau pakilo. Augustas nuvedė prie nuošalaus staliuko kavinės gale. Netikėtai man toptelėjo, jog tai panašu į pasimatymą. „Vanesa, laikykis“ - raginau save. Vos mums atsisėdus, prie mūsų priėjo miela padavėja.
- Jūsų meniu. - padėjo ant staliuko.
- Ačiū. - švelniai atsakė Augustas.
- Kokia miela kavinė, net nežinojau, kad ji yra. - tariau, žvalgydamasi po kavinę.
- Ją visai neseniai atidarė, aš pats čia pirmą kartą. Tai ko norėsi? - paklausė manęs, vartydamas meniu.
- Kiek atsimenu, žadėjai pavaišinti kava ir pyragu, tai leisiu tau išrinkti. Vaišini gi tu. - linksmai atsakiau.
- Ups, koks aš užmaršus. Žiūrėdamas į tave viską pamirštu. - mirktelėjo man.
- Gerai, kad bent aš viską atsimenu, kitaip nerastumėm kelio namo.
Augustas garsiai nusijuokė, man tai sukėlė tik šypseną.
- Net nežinojau, kad tu tokia šmaikšti. - pakėlė į mane akis.
- Tu daug ko apie mane nežinai.
- Taip, tu teisi. Manau, kad dabar puiki proga geriau susipažinti. Pirmenybę suteiksiu tau, klausk, nesidrovėk. Klausk visko, ką tik nori sužinoti apie mane, - išsitiesė ir sunerdamas rankas ant stalo įsistebėjo į mane. Šiek tiek sutrikau.
- Viską? Ką žinau apie tave jau pasakiau, o tai yra tikrai nedaug. Gal lesiu tau pirmam klausti. Kol kas net nežinau nuo ko pradėti. - numykiau.
Tai buvo tiesa. Man lengviau atsakyti į klausimus nei juos užduoti. Reikia išmokti bendrauti su kita lytimi, nes dabar sekasi nelabai kaip. Ko norėti - pati kalta.
- Kokią kavą geri? - paklausė, tramdydamas juoką.
Klausimas pasirodė šiek tiek neįprastas, kaip ir jo veido išraiška.
- Juodą su cukrumi. - neaiškiai numykiau.
- O koks pyragas labiausiai patinka? - toliau tęsė tardymą.
- Obuolių. - abu pradėjom juoktis. Tik dabar supratau, koks buvo jo planas.
Padavėja priėjusi keistai pasižiūrėjo į mus. Tikriausiai atrodėm kvailai. O mums tai nerūpėjo - svarbiausia, kaip jautėmės mes. O buvo be galo linksma.
- Jau išsirinkot? - paklausė saldžiu balseliu. Pakėlusi akis, supratau, kam buvo skirtas šis nekaltas flirtas. Ji tiesiog akimis rijo Augustą, kuris nė kiek nekreipė dėmesio į ją. Jo akys stebėjo tik mane. Toks jo elgesys mane maloniai nustebino. Pasijaučiau svarbi.
- Taip, du juodos kavos su cukrumi ir obuolių pyrago taip pat du. - automatiškai atsakė.
Padavėja vertinančiu žvilgsniu nužvelgė mane. Pasimuisčiau vietoje. Tada ji nenoriai nuėjo. Kalbėjomės toliau. Manęs klausinėjo pačių paprasčiausių dalykų, tokių kaip mėgstamiausia spalva, patiekalas ir panašiai. Po kiekvieno jo klausimo, klausdavau „o tu?” Taip vienas apie kitą sužinojom įdomių dalykų. Buvo gana linksma. Vėliau atnešė mūsų užsakymą. Pyragas buvo nepakartojamas, suvalgiau visą gabaliuką. Mano nuomonė apie Augustą kuo toliau, tuo labiau keitėsi. Supratau, kad pirmasis įspūdis gali būti labai klaidingas. Su juo buvo lengva ir paprasta bendrauti.
- Mes čia sėdim jau dvi valandas, man jau reikia eiti namo. - žvilgtelėjusi į laikrodį pasakiau.
- Net nepajutau, kaip laikas prabėgo. Eime, aš tave palydėsiu. - mostelėdamas ranka pakvietė padavėją.
- Gerai.
Padavėja atnešė sąskaitą. Sumokėję išėjom iš kavinės ir pasukom mano namų link. Šįkart ėjom šalia vienas kito, bet nesusikabinę rankomis. Kalbėjom visokias nesąmones, bet buvo visai nesvarbu. Netoli savo namų išvydau kažką stovint prie durų. Geriau įsižiūrėjusi pamačiau, kad tai Darijus. Ko jam čia? Ką dabar daryti? Į geresnę situaciją, tikriausiai, jau nebegalėjau patekti. Na ir dienelė. Bet, gerai pagalvojus, čia gi puiki proga. Pasielgsiu su juo taip, kaip jis pasielgė su manimi. Čiupau Augusto ranką ir prisitraukiau arčiau.
- Augustai, gali man padėti? - sušnabždėjau.
- Prašyk ko tik reikia, - patenkintas nusišypsojo.
- Matai tą vaikiną prie mano namų? Jis persekioja mane. Gali padėti jo atsikratyti? - nustačiusi kuo meilesnį žvilgsnį paklausiau.
- Su mielu noru. - Augusto veide žaidė pasitenkinimo šypsenėlė.
Paleidęs mano ranką, apsikabino per liemenį. Jaučiausi puikiai žinodama, kad Darijus pajus tai, ką aš pajaučiau šiandien, pamačiusi jį su Viktorija. Bus puiki pamoka ne tik man, bet ir jam. Artėjom link Darijaus. Mačiau, kaip jo nuotaika pasikeitė, kai pamatė mane kartu su Augustu, kuris patenkintas ėjo apsikabinęs mane. Bandžiau įsijausti į vaidmenį. Nebuvo sunku. Kai buvome visai šalia, galėjau geriau įsižiūrėti į Darijaus veidą. Jis sutrikusiu ir piktu žvilgsniu nužiūrinėjo mus. To ir siekiau.
- Darijau, ką čia veiki? - nustebusi paklausiau.
- Ką tu darai su šitu mulkiu? - paklausė rodydamas į Augustą.
- Aš mulkis? - šį kartą įpyko Augustas.
Gal Darijus visai išprotėjo? Augustas vienu smūgiu galėtų ji parblokšti. Jis buvo žymiai aukštesnis ir raumeningesnis už Darijų.
- Tu! - atrėžė.
Visgi, jis protu nepasižymėjo. Pajaučiau, kaip Augusto ranka paleidžia mane. Jis lėtu žingsniu artėjo link Darijaus. Bandžiau sustabdyti Augustą, bet jis nekreipė dėmesio į mane. Darijaus akyse įžvelgiau kažką daugiau nei pavydą. Tai buvo…
- Augustai, ne..! - sušukau, žengdama link jo.
Deja, Augustas manęs nematė. Užsimojęs ir turėjęs Darijų kaip taikinį, su alkūne smogė į veidą man. Viskas vyko taip greitai, kad pasitraukti buvo neįmanoma. Aštrus skausmas persmelkė mano veidą. Akyse aptemo, jaučiau, kaip mano veidą palietė šaltas atsfaltas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą