Apsisprendimas
Pridėjau pirštą Darijui prie lūpų.
-Nieko nesakyk...- pertraukiau jį- nereikia žodžių, jie nieko nereiškia. Tyla, ji daug daugiau pasako... Tegu viskas taip ir lieka, neskubink manęs. Leiskim likimui sudėlioti viską į tinkamas vietas. Dabar esu susipainiojusi savo jausmuose, per tokį trumpą laiką, tiek daug nutiko. Pasidaviau silpnumo akimirkai, tikriausiai visi šie įvykiai mane palaužė, ir nežinojau ką darau. Taigi nuo šiol esame draugai, sutarta? O kas bus toliau, Dievas težino...- išsilaisvinusi iš jo glėbio ištiesiau ranką.
Darijus pažiūrėjo į ją kelias sekundes, susimąstė, bet galiausiai pakėlė ranką ir paspaudė.
- Sutarta, aš pats kaltas, kad taip skubėjau. Tu visiškai teisi.- niūriai nusišypsojo.
- Panele, ką jus čia darot? Jums smegenų sutrenkimas, turite gulėti lovoje!-sušuko ausiai rėžiantis balsas.
Atsisukusi išvydau vidutinio amžiaus moterį, piktai žiūrinčią į mane.
- Taip jūs panele, marš į lovą, visai nesaugojate sveikatos. Tas jaunimas...- sudejavo.
-Aš greitai!- sušukau.
- Penkios minutės,- šaltai atsakė ir nužingsniavo savo keliais.
- Tai aš jau eisiu, nenoriu, kad turėtum problemų per mane.
- Gerai, noriu kuo greičiau pasveikti. Ligoninės man nepatinka...- apsižvalgiau aplink, balti koridoriai.
Prieš akis iškilo prisiminimai. Vaikystė. Įsikabinusi tėčiui į ranką žingsniavau ligoninės koridoriumi, kaip ir kasdien aplankyti mamos, bet net negalėjau pagalvoti, kad tai bus paskutinis kartas. Įėję į palatą radom tuščią lovą, mamos nebebuvo, ji...
Vaizdas pradėjo lietis, užsimerkiau, ašaros riedėjo mano skruostu. Nuleidau akis, prisiminimai niekada manęs nepilks, jie visada primins kokia buvo mano vaikystė, kodėl aš vieniša, be tėvų...
- Vanesa, kas tau?-sunerimęs balsas nutraukė mano mintis.
Lėtai apkėliau akis, Darijaus susirūpinusios akys žvelgė į mane.
- Ar ką padariau?
- Tu niekuo dėtas, čia tiesiog prisiminimai...- ranka nuvaliau ašaras.
- Prisiminimai? Kokie?
- Nemalonūs...
- Aš tavo draugas, atsimeni? Man viską gali pasakyti.- linksmai tarė.
- Gal kada nors tau papasakosiu, bet ne dabar.
- Suprantu, mano kairioji ausis visada išklausys tave, o petys atstos pagalvę.
Nusišypsojau.
- Nemanau, kad tavo petys minkštesnė už mano pagalvę, bet vis tiek ačiū.
- Visada prašom.
- Panele!- sušuko ta pati seselė, krūptelėjau.
- Aš jau!- atsakiau.
- Taip, taip, žinau aš jūsų tuoj,- suburbėjo.
- Lekiu...- apkabinau Darijų, taip gera jausti jį šalia.
Tikriausiai pats protingiausiais mano spendimas buvo atleisti jam. Visi darome klaidas, reikia mokėti atleisti. Be to Viktorija nebestos mums skersai kelio. O kaip Augustas? Negaliu dabar apie jį galvoti...
- Viso, rytoj tave aplankysiu.
- Lauksiu.- nusišypsojau.
Pabučiavau jam į skruostą ir greitai atsitraukiau. Bijojau, kad vėl užeis koks jausmų antplūdis, ir šoksiu ant jo, būtų juokingas vaizdelis. Mačiau, kaip Darijus paraudo, apsisuko ir nuėjo koridoriumi link išėjimo. Žiūrėjau į jį tolstantį, norėjau dar kartą išvysti jo veidas, jis toks gražus. Aš tiesiog nepasotinama...
- Darijau..!- sušukau, tiek ,kad jis girdėtų. Atsisuko.
- Taip?- paklausė pakėlęs vieną antakį, ak koks jis nuostabus.
- Ačiū už gėles...- prikandau lūpą.
- Nėra už ką, džiaugiuosi, kad tau patiko.
- Jos tokios gražios, kaip gali nepatikti.- dabar aš nuraudau.
- Iki.
- Iki Darijau.
Apsisukęs išėjo pro duris, o aš likau stovėti kaip stulpas. Gal aš kvailių kvailė ir man nereikėjo jam atleisti? Bet esu per daug geros širdies žmogus, ir be to Darijus, toks, nu toks, kitoks... Jis mane traukia, kaip niekas prieš tai. Prisileidau jį arčiau, tikiuosi nesigailėsiu.
Apsisukau, nužingsniavau į savo palatą. Džiaugiuosi, kad neturiu palatos draugo, man patinka ramybė, galiu viską apgalvoti. Įžengusi į palatą nutipsenau iki lovos, greitai įlipau į ją, hmmm... kaip šilta... Atsigulusi pažiūrėjau pro langą, dar šviesu, kaži kiek valandų? Paėmiau savo telefoną gulintį ant spintelės. Rodė aštuntą valandą vakaro, dar anksti. Pagulėjau kelias minutes žiūrėdama pro langą, stengiausi apie nieką negalvoti. Mano galva ir taip traumuota, reikia leisti jai pailsėti. Išgirdau, kaip kažkas atidarė palatos duris, į palatą įėjo pagyvenęs vyras su baltu chalatu.
- Pagaliau pabudote, aš jūsų daktaras Gvidas Mockus.- pasisveikino.
- Malonu susipažinti, mano vardas Vanesa.
- Kaip jaučiatės?- paklausė atsisėdęs ant kėdės stovėjusios prie mano lovos.
- Gerai, tik šiek tiek galva svaigsta.
- Nieko keisto, jums lengvas smegenų sutrenkimas. Kelias dienas turėsite pagulėti, kol įsitikinsime, kad nebus jokių komplikacijų, tada galėsite grįžti namo. Kelis kartus į dieną ateis seselė jūsų apžiūrėti, atneš maistą ir vaistus, žinoma ir aš aplankysiu jus, jeigu pasijausite blogai ir dar kas nors atsitiks, pakvieskite seselę, sutarta?
- Gerai.
- Dabar ilsėkitės, netrukus ateis seselė.
Linktelėjau galvą.
Gydytojas atsistojęs išėjo iš palatos. Aš vėl viena, gerai bent tiek, kad nereikės ilgai čia būti, kelios dienos, manau galėsiu kaip nors iškęsti. Rankose laikytas telefonas suvibravo, atėjo žinutė. Paspaudžiau mygtuką „skaityti“, parašė Aneta.
„ Saule mano, kaip jautiesi? aš taip dėl tavęs jaudinuosi“. Perskaičiusi atrašiau.
„ Jaučiuosi gerai, nesijaudink, lauksiu rytoj tavęs“.
Padėjau telefoną. Žvilgsnis nukrypo link durų, į palatą įėjo seselė nešina vaistais ir padėklu su maistu. Mano pilvas sugurgė, lyg turėtų akis.
- Pavalgiusi, išgerk vaistus, po pusvalandžio ateisiu visko paimti.- tarusi nusišypsojo man, aš taip pat. Pasirodė tikrai miela moteris.
- Būtinai, ačiū.- nuoširdžiai atsakiau.
- Nėra už ką mieloji..- padėjusi padėklą išėjo.
Nieko nelaukdama čiupau šakutė, buvau alkana kaip vilkas,po kekių minučių maistas lėkšėte paslaptingai dingo. Sunku atspėti kaip. Išgėrusi tabletes atsiguliau, akys palengva merkėsi, net nepajutau kaip užmigau, panerdama į kitą pasaulį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą