23 skyrius - Trumpalaikė pusiausvyra

Trumpalaikė pusiausvyra

Negalėjau patikėti savo ausimis, o kas, jei juo skrido mano pamotė? Šiandien ji turėjo grįžti. Žinoma, gali būti ir kitas lėktuvas, bet jei šis...

- Pamotė... - išlemenau.

- Pamotė? Jei ji jame skrido, tai jos jau nebėra.

- Ne, ne...- purčiau galvą.

Negali būti, negi aš vėl liksiu viena? Nors pamotė buvo man labai žiauri, bet ji žmogus. Niekas nenusipelno tokios mirties.

- Kas ne? Galvojai, kad jai Dievas neatlygins už tokį elgesį?

- Nors ir kokia ji buvo, bet nenusipelno mirties.

- Vanesa, tu per daug geras žmogus. Ji tau buvo tokia negailestinga, o tu dar ją gini...- atsiduso.

- O ką dar sakė apie avariją? Liko gyvų? - turėjau mažytę viltį.

Nenoriu likti viena, nors ir kaip ji manęs nekenčia.

- Apie pusę keleivių žuvo, kiti sužeisti.

- Pusė? Tiek daug?

- Nesijaudink, jei ji jame skrido tau praneš. Aš tai manau, jog be reikalo jaudiniesi, gal ji šiuo metu kepinasi paplūdimyje.

- Tikriausiai tu teisi, bet vis tiek man neramu.

- Nereikėjo man užsiminti,- tarė nuleidusi akis.

- Ne, labai gerai, kad pasakei, - nenusileidau.

Pakėliau akis į dangų, skaistūs saulės spinduliai bučiavo mano veidą, giedras dangus atrodė toks beribis... Atlošiau galvą ir atsirėmiau į suolelio atramą. Akimis perbėgau aplinką. Mūsų ąžuolynas, artėjant vasarai vis gražėja. Gulėdama ligoninėje jo labai pasiilgau, prieš tai beveik kasdien čia ateidavau. Nuo praėjusio karto, tiek visko nutiko. Čia vienintelė vieta, kurioje galiu viską apmąstyti.

- Vanesa.

- Ką?

- Man jau reikia eiti, šiandien mama iškeliauja į Vokietiją. Tai toji klinika, kurioje ją išgydys.

- Nuostabu, tikiuosi ji pasveiks kuo greičiau...- pažvelgiau į ją padovanodama šypseną.

- Aš irgi tikiuosi. Na gerai, lekiu, susitiksim pirmadienį.

- Iki, - pabučiavo į skruostą.

Meiliai nusišypsojusi, Aneta nubėgo takeliu. Už kelių sekundžių jos jau nebemačiau. Šaltas vėjas pūstelėjo į mane, priversdamas sudrebėti. Rankomis apkabinau save. Stebėjau viską aplink - gamta man pats gražiausiais Dievo kūrinys. Kiekviena smulkmena yra ypatinga, viskas turi savo vietą, ir tai daro pasaulį kerinčiu. Žinoma, yra ir minusų...

Pamotė... Ar ji sveika? Tikiuosi jai nieko nenutiko. Tikriausiai manote, kad aš didžiausia kvailė? Gal tokia ir esu, bet negaliu linkėti mirties žmogui... Nors ir koks jis būtų, visada turime galimybę pasikeisti. O jei ji tokios neturėjo? Gal pamotė galėjo būti geras žmogus, bet aplinkybės privertė tokia tapti? Aš tikiu tuo... Mano apmąstymus nutraukė kišenėje suskambėjęs telefonas. Greitai jį ištraukusi, pamačiau ekrane švytintį Darijaus vardą.

- Klausau,- džiugiai tariau.

- Kur tu esi? Aš jau dešimt minučių tavęs laukiu prie namų,- šiek tiek piktoku balsu paklausė.

- Manęs? -pasimečiau, apie ką jis kalba.

- Negi užmiršai, šiandien susitarėme, kad tave pamokysiu matematikos. Kai gulėjai ligoninėje labai daug atsilikai.

- Mano galva, kaip kopūstas. Visai išgaravo. Aš tuoj būsiu, dabar esu parke.

- Paskubėk, darosi šalta...- šelmiškai tarė.

- Jei ką sušildysiu,- netyčia išsprūdo.

Susigėdusi ranka užsidengiau burną. Pirmiau reikėjo pagalvoti ką sakau, jei jis būtų šalia, pamatytų mane visą raudoną.

- Sušildytum?- nustebęs paklausė - tada neskubėk, noriu kuo labiau sušalti,- nusijuokė.

- Jau einu,- nekreipdama į jo komentarą atsakiau. Padėjau ragelį.

Susigūžusi atsistojau, greitu žingsniu patraukiau išėjimo link. Žiūrėdama į žemę ėjau akmenimis grįstu takeliu. Po kelių minučių pasiekiau gatvę. Ėjau nesustodama, šaltas vėjas pūtė į veidą, priversdamas dar labiau paskubėti. Akys nukrypo pastato link, ant kurio didelėmis raidėmis buvo užrašyta „Pienė“. Tai ta pati kavinė į kurią mane buvo nusivedęs Augustas.

Stabtelėjau, kai prie kavinės pamačiau pažįstamą motociklą. Naujutėlis, akį traukė juoda spalva, vietomis išraižyta auksinio atspalvio ornamentais. Žinoma, jis priklausė Augustui. Apsižvalgiau aplink, mano laimei jo nebuvo matyti. Staiga atsivėrė kavinės durys, pro kurias išėjo Augustas. Šiuo metu mažiausiai norėjau su juo bendrauti, net nežinojau ką jam pasakyti. Nusisukau ir nesižvalgydama ėjau toliau.

- Vanesa!- išgirdau Augusto balsą šaukiantį mane.

Jis mane pamatė, ir kodėl man taip nesiseka... Nekreipiau į jį dėmesio, ėjau toliau. Tikėjausi, kad manęs nesivys.

- Vanesa palauk...-išgirdau atsklindantį balsą iš toli.

Ben tiek gerai, kad jis nebandė manęs vytis. Pėdinau, iki kraujo pažįstamomis gatvėmis, nors buvo jau vėlu, bet nejaučiau baimės. Dažniausiai mes patys ją prisišaukiame. Pakėliau akis prieš pereidama gatvę. Žvilgsnį įsmeigiau į kiemą. Prie durų stovėjo Darijus. Šypsena jo veide, leido suprasti, kad ant manęs tikrai nepyksta.

- Pagaliau.. kaip aš sušalau - tarė trindamas rankomis šonus.

- Kur gi ne, tavo veido išraiška sako visai ką kitą, - nusijuokiau.

- Ir ką rodo? - šelmiškai paklausė.

- Rodo, jog tau visai nešalta, o tik nori mane apgauti, kad tave apkabinčiau.

- Negi taip akivaizdžiai matosi?- kilstelėjo antakį.

- Ji tiesiog šaukte šaukia. - tarusi pradėjau juoktis.

Iš kišenės išsitraukusi raktus atrakinau duris. Įėjau į vidų, šiltas oras plūstelėjo į mane.

- Palauk manęs svetainėje, padarysiu arbatos, reikia sušilti.

- Aš nenoriu arbatos... - liūdnai tarė, žengdamas pro duris.

- Pats sakei, kad tau šalta, - suglumau.

- Šalta, bet manęs arbata nesušildo, reikia kūniškos šilumos...- šyptelėjęs prisliūkino prie manęs.

- Darijau baik, jei tau reikia kūniškos šilumos, tai mano kaimynas turi didelį šunį. - nesusilaikiau nenusijuokusi.

- Gerai, jau gerai... - paniuręs nuėjo į svetainę.

Nusivilkusi striukę nuėjau į virtuvę, užkaičiau arbatinuką, į puodelius įdėjau arbatos. Atsirėmusi i stalą užsigalvojau. Darijau, kad tu žinotum koks tu man brangus.