Nesuprantamas atkaklumas
Negi jis gali susidomėti manimi - paprasta ir niekuo neišsiskiriančia iš minios pelyte? Žinoma, nepasakyčiau, kad aš baisi ir joks vaikinas negalėtų manimi susidomėti, bet tikrai ne toks kaip jis. Mokyklos gražuolis - nepasiekiamas, bet visų trokštamas, dėl kurio kiekviena mergina alpsta.
Aš nesu viena iš jų. Jo nepriekaištinga išvaizda manęs nė kiek nekeri. Juk tai tik gražus viršelis, po kuriuo slepiasi nieko vertas vidus. Bent jau aš taip galvoju. O mano nuomonę sunku būtų pakeisti, nes ji susidarė ne per vienerius metus.
Netikiu. Čia kažkas keista. Numerio tikrai neduosiu. O jeigu jie sugalvojo pramogą mane paerzinti? Tai būtų ne pirmas kartas. Nenoriu būti dar viena jų nesveiko žaidimo auka.
Stengiausi nežiūrėti į jį, bet tai buvo labai sunku. Nors ir kiek turėčiau pykčio tokiems žmonėms, bet jo grožiui sunku atsispirti. Net man - ledinės širdies savininkei. Kodėl ledinės? Todėl, kad niekas neprivertė jos liepsnoti iš meilės.
Jis buvo kaip gražus daiktas parduotuvėje - per brangus tau. Nori jo, bet žinai kad negali turėti. O dabar jis priėjo prie manęs, pasisveikino. Net nenumaniau, kad žino mano vardą.
Supratau, kad per ilgai tyliu. Pajaučiau, kai Aneta įspyrė man. Tikriausiai atrodžiau kaip viena iš jo gerbėjų - spoksojau ir tylėjau. Nekokia pradžia. Per daug minčių sukosi mano galvoje. Jo elgesys mane pribloškė.
- Neturiu aš telefono. - numykiau. - Aneta, aš jau eisiu, man dar reikia pasimokyti, rašysiu kontrolinį iš anglų kalbos. - nekreipdama dėmesio į Augustą, atsistojau paimdama lėkštę.
- Gerai, vėliau susitiksim. - sutrikusi atsakė Aneta.
Nekreipiau dėmesio nei į jos keistus ženklus, nei į įsmeigtus mokinių žvilgsnius. Greitu žingsniu išlėkiau iš valgyklos. Vis dar mačiau Augustą stovintį prie stalo. Jo veido išraiška buvo nepakartojama. Savo pabėgimą galėjau pateisinti tik vienu žodžiu - savigyna.
Ėjau koridoriumi nesustodama, nenorėjau jo vėl susitikti. Išgirdau šaukiant mano vardą. Atsisukusi pamačiau Augustą bėgantį link manęs. To tai tikrai nesitikėjau. Toks jo elgesys galutinai mane šokiravo. Gal jam kas nors įkando? O gal karščiuoja? Nes normalios savijautos jis tikrai taip nesielgtų. O gal aš klystu? Negalėjau nuo jo amžinai bėgti, reikėjo išsiaiškinti, ko jam reikia iš manęs.
Sustojau vietoje, lėtai apsisukdama. Atbėgęs prie manęs, sustojo sunkiai kvėpuodamas.
- Vanesa… aš tik… norėjau… susipažint… - uždusęs bandė kalbėti.
- O kam tau reikia su manim susipažinti? Nėra jokios prasmės, - šaltai atsakiau.
Jis pažiūrėjo į mane sumišęs - tikrai nesitikėjo tokio mano atsakymo. Veriančiu žvilgsniu pažvelgiau į jį, stebėdama jo reakciją.
- Aš... aš… Nebūk tokia, man labiau patinka tave matyti besišypsančią.
- Tu mane stebi? - negali būti. Arba jis melavo, arba…
- Taip, gal tai ir atrodo keista, bet… - nedrąsiai nuleido akis. - Žinai, kad aš su merginom nedraugauju, todėl kad man jos visos yra tik dailūs veideliai, bet nei proto, nei vidinio žavesnio neturi. Suprantu, kad tau atrodo, jog aš tik meluoju, bet kalbu nuoširdžiai. Tu ne kaip kitos - spinduliuoji ne tik išoriniu , bet ir vidiniu žavesiu. Tave pastebėjau jau seniai, bet bijojau užkalbinti. Tikriausiai bijojau draugų reakcijos, o gal ir tavo. Man atsibodo tave stebėti, o ypač šiandien, kai pamačiau tave tokią liūdną. Norėjosi prieiti ir paklausti, kas atsitiko. - jo ryškiai mėlynos akys pažvelgė į mane.
Stovėjau apšalusi. Bandžiau suprasti kiekvieną žodį, bet logikos čia nebuvo. Nebent tai tik kvailas pokštas arba juokinga pasaka. Jis mane stebėjo? Kas čia per š...?
- Netikiu nei vienu tavo žodžiu. Toks kaip tu gali susižavėti manimi? Pasakomis jau seniai nebetikiu. Žinau, koks pasaulis yra, ir jis nė kiek nepanašus į pasaką. Labiau į košmarą. Taigi keliauk į savo „laimingąjį“ gyvenimą, o aš gyvensiu savo “pragariškąjį”. Apsimesiu, jog viso šito nebuvo. - apsisukau ir nelaukdama jo atsakymo nužingsniavau koridoriumi.
Manęs nėra taip lengva apgauti. Aš nesu viena iš jį beprotiškai įsimylėjusių gerbėjų. Bet visgi kokie vaikinai panašūs - tikslas vienas ir labai aiškus. Kuo daugiau merginų alps dėl tavęs ir kuo daugiau iš jų pasiguldysi į lovą, tuo esi vyriškesnis ir žinoma „kietesnis.“ Toks mąstymas juokingas ir smerktinas.
Staigus rankos suspaudimas privertė mane sustoti ir mintis nuvyti kuo toliau. Atsisukusi išvydau tą patį veidą ir sutrikusias akis. O, jis atkaklus, tik įdomu, kas jam iš to? Aš nesu pats geriausias laimikis - jo sąraše atrodyčiau ne kaip. Taigi kokia yra priežastis? Šis klausimas neleido man pabėgti.
- Tu mane ne taip supratai, Vanesa. Aš sakau tiesą, patikėk manimi. - jo akys bandė mane įtikinti, bet aš buvau stipresnė nei pati tikėjausi. Nusileisti negalėjau.
- Paleisk mane, patikėsiu tik tada jei man tai įrodysi. - mano žodžiai privertė jį susimąstyti.
Jis atrodė nusivylęs. Negi mano, kad aš juo taip lengvai patikėsiu? Tegu net nesitiki.
- Kaip nori, galiu įrodyti, tik duok laiko. - kalbėjo stipriai laikydamas mano ranką. Lyg bijodamas, kad pabėgsiu. Tokia mintys kirbėjo.
- Turi visą gyvenimą, - šaltai atsakiau. - Paleisk mane, pavėluosiu į pamoką. - pajaučiau, kaip ranka atsilaisvino. Nieko nelaukdama nuėjau.
Pamokos pralėkė žaibo greitumu. Tikriausiai todėl, kad galvoje sukosi du veidai ir tikriausiai numanote kokie. Taip, tai buvo Darijus ir Augustas. Atsiminiau Marijos ištartus žodžius: „Matau du vaikinus. Juos kažkas sieja, galbūt kraujo ryšys, o gal, papraščiausiai, jie - geri draugai. Vienas vaikinas tave beprotiškai įsimylės, bet jis tai supras per vėlai. Antrasis vaikinas tave labai įskaudins, o vėliau išnyks iš tavo gyvenimo. Bet tai truks trumpai. Matau, kad jis taip pat tave myli, bet ši jo meilė atsisuks prieš tave.” Negi tie vaikinai Augustas su Darijumi? Tikiuosi ji melavo - nenoriu kentėti, nereikia man tos meilės. O kam man ji?
Iki šiol gyvenau vien jausdama neapykantą ir pasišlyktšėjimą. Aš tiesiog nemokėčiau su ja elgtis. Niekas manęs nemylėjo, išskyrus Anetą. Bet tai draugiška meilė. Mes lyg seserys. Ir tai visai kas kita.
Skambutis nuskambėjo. Negi pamoka jau baigėsi? Net nepajutau.
Čiupusi kuprinę išlėkiau iš klasės. „Laikas grįžti namo“ pirmą kartą tai ištariau su šypsena. Kadangi namuose nėra pamotės, bus ramu ir tylu. Galėsiu pabūti viena ir viską gerai apgalvoti, nes pamokos tikrai netinkamas laikas - visai „nusivažiuočiau“ su mokslais.
Išėjusi į mokyklos kiemą, atsisėdau ant suoliuko laukdama Anetos. Tarėmės susitikti po pamokų prie mokyklos įėjimo. Po kelių minučių išvydau Anetą, šnekučiuojančią su nematytu vaikinu. Jis buvo labai panašus į Darijų - ypač veido bruožais - tik šiek tiek aukštesnis. Nebuvo sunku suprasti, kad čia Julius - Darijaus brolis. Anetai jis juk taip patiko! Reikės vėliau ištraukti iš jos visas smulkmenas, o dabar reikia dingti, kol manęs nepastebėjo. Nenoriu jiems trukdyti. Meilūs ir nedrąsus žvilgsniai, kuriuos jie mėtė vienas kitam, privertė nusišypsoti.
Pakilusi, greitu žingsniu patraukiau namų link. Saulė spigino į akis priversdama prisimerkti, švelnus vėjelis kedeno mano plaukus. Giedras dangus. Tikras pavasaris. Kaip greitai orai keičiasi - vakar buvo taip niūru, o šiandien jau šviečia saulė. Atrodo, kad oras priklauso nuo mano nuotaikos: vakar buvau liūdna, o šiandien jaučiausi gerai. Labiausiai džiaugiausi dėl Anetos. Tikiuosi, jai pasiseks su Juliumi - gal jis padės užsimiršti. Ji taip kankinasi dėl mamos, todėl jai reikia ramsčio, kuris palaikytų ją. Žinoma, ji turi mane, bet jai reikia tvirto peties, o aš palūžčiau pati pirma.
Išgirdau už savęs kažką šaukiant. Buvau taip užsigalvojusi, kad prieš tai nieko negirdėjau. Sustojau. Šiandien jau antrą kartą tas pats balsas manęs nepaliko ramybėje.
- Vanesa..!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą