28 skyrius - Suknelė

Suknelė

Dienos lėkė nepastebimai, gal todėl kad per jas neįvyko nieko ypatingo. Vis ta pati rutina, mokykla – namai, namai - mokykla. Stengiausi užsimiršti vėl grįždama prie vadovėlių. Net juokas suima, kai prisimenu Darijaus matematikos pamoką. Po sutrenkimo tikrai jaučiausi keistai, ir nors kaip gerai prieš tai mokiausi, viskas dingo per akimirką. Bet dabar vėl įsivažiavau į senąsias vėžias ir jaučiuosi puikiai. Žinoma neskaitant kelių smulkmenų.

Kasdien manęs aplankyti ateidavo Monika, kuri rūpinosi manimi, kaip mama, ne tik materialiai, bet ir moraliai. Su ja valandų valandas prakalbėdavome įvairiausiomis temomis. Monika tapo mano asmenine psichologe. Su ja jaučiausi laisvai, po truputi pasitikėjimas visiškai sustiprėjo. Nuo Monikos neslėpiau nieko. Jos meilė darbui, buvo tokia akivaizdi, kad buvo neįmanoma to nepastebėti. Nuoširdus noras padėti, man teikė stiprybės.

Apie senelę dar nėra jokių žinių, bet aš neprarandu vilties ją surasti. Moniką sakė, kad mirusi ji taip pat nėra. Tai vienintelė gera žinia. Troškimas surasti senelė yra toks didžiulis, kad neketinu lengvai pasiduoti. Ką aš galiu prarasti? O gi nieko. Prisimenu jos keptus sausainius. Traškūs ir šokolado skonio, vis dar jaučiu jį burnoje. Nors buvau dar visai maža, bet iš atminties neišdilo šie blankūs prisiminimai. Džiaugsmas ir meilė trykštanti iš jos vis dar jaunatviškų akių, pasitikdavo mane kaskart atvažiavus.

Koks būtų mano gyvenimas, jei būčiau gyvenu su senele? Kodėl ji manęs neaugino? Gal aš jai priminiau tėtį. Pamotė man visada kartodavo kokia aš panaši į jį... Žiūrėjau į veidrodį mėgindama įžvelgti panašumus. Vienintelis panašumas buvo akivaizdus, tai ryškiai mėlynos akys. Kai buvau maža, tėtis man kartodavo, kad užaugusi daužysiu vaikinams širdis. Bet jis nepasakė, kad mano pačios širdis duš ne vieną kartą. Aš per daug jautri, tai mano silpnybė...

Sėdėjau svetainėje ant sofos spaudydama televizoriaus pultelio mygtukus. Tas pats per tą patį, nieko įdomaus. Staiga sustojau ties vienu kanalu, kuriame rodė laidą apie vaikus gyvenančius vaikų namuose. Kelių metų vaikučiai lakstė po kambarį žaisdami vienas su kitu, jų šūksniai, juokas ir verksmas, vis garsėjo... Giliai įkvėpiau oro. Perjungiau kanalą, man per daug skaudu žiūrėti į juos. Aš ir pati kažkada tokia buvau, laksčiau kartu su jais, bandžiau džiaugtis vaikyste. Bet ar tai įmanoma, kai esi vienas, be šeimos, be artimų ir mylinčių žmonių?

Pažvelgiau į laikrodį, kuris rodė šeštą valandą vakaro. Štai toks mano penktadienio vakaras, pala... Šiandien penktadienis. Vakarėlis! visai iškrito iš galvos, Aneta mane užmuš... Akimirksniu pašokau iš lovos, tuo pat metu suskambo durų skambutis, nulėkiau iki jų. Atidariusi jas pasimečiau, nieko nebuvo, jau sukausi eiti vidun, kai už akių užkliuvo gulėjusi ant žemės pailga dėšė surišta raudonu kaspinu. Pakėliau ją ir nunešiau į svetainę. Mažas laiškelis buvo užkištas už kaspino, garsiai perskaičiau žodžius parašytus ant jo.

- Noriu, kad šendien atrodytum kerinčiai...- be vardo.

Daugiau nieko nebuvo parašyta. Nuo ko jis? Gal nuo Darijaus, bet jis būtų pasirašęs. Nieko nelaukusi atidariau dėžę. Joje gulėjo nuostabaus grožio suknelę. Trumpa, nesiekianti kelių, medžiaga švelni ,lengvai krintanti, apnuogintais pečiais. Karamelinė spalva puikiai tiko prie mano odos. Netekau žado, net liesti ją buvo baisu. Ji atrodė tokia tobula. Atsargiai įdėjau atgal į dėžę, čiupusi ją nulėkiau į antrą aukštą vonios link. Dušas, džiovintuvas, tušas, šešėliai, plaukų tiesintuvas, blizgis, kvepalai, suknelė, bateliai…

Štai aš jau ir pasiruošusi, stovėjau prieš veidrodį negalėdama patikėti, kad ta mergina esu aš. Norėjau atrodyti kuo gražiau, juk turėjau dėl ko stengtis. Suradusi telefoną surinkau Anetos numerį. Po kelių signalų, pasigirdo uždusęs jos balsas.

- Klausau...

- Aneta, kas tau? Ko tokia uždususi?- nusijuokiau.

- Nerandu batelių, visus namus apverčiau, kur jie...- piktai suurzgė, tokia jos problema sukėlė man tik juoką.

- Ką jau padarysi, turėsi eiti su sportbačiai.

- Labai sąmojinga, reikės kitus apsiauti, nieko nepadarysi. Ką tu apsirengei?

- Hmm.. suknelę...- tyliai išlemenau.

- Suknelę? Tu turi suknelę? Negaliu patikėti... Po penkiolikos minučių būsim prie tavo namų, lauk. Aš lekiu, kažkas įvažiavo į kiemą , tikriausiai Julius.

- Gerai, lauksiu...- signalas nutrūko.

Kaip man reikės paaiškinti iš kur gavau suknelę? Nenoriu, kad Darijus pagalvotų, jog turiu slaptą gerbėją. Ir taip turiu problemų su Agustu. Sugalvojau. Pasakysiu, kad Monika nupirko, iš kur jie gali žinoti ar aš meluoju.

Nusileidusi žemyn atsisėdau ant sofos, žvilgsnis klaidžiojo po kambarį. Namas dabar atrodo toks jaukus, kai pamotės nėra. Ji kaip juodas debesis apgaubė jį, skleisdama tik liūdesį ir skausmą, kai pamotė mirė debesis išnyko, o su ja ir liūdesys. Kodėl gyvenimas toks sudėtingas? Gal mes patys jį tokiu paverčiame. Kuriame savo pasaulį darydami klaidas, su kuriomis ateina ir problemos.

Pasigirdo skambutis į duris. Čiupusi paltuką nužingsniavau link jų. Atidariusi duris išvydau besišypsantį Darijų. Jo žvilgsnis vertinančiai nužvelgė mano nuo kojų kylant aukštyn. Lūpų kampučiai pakilo. Žandikaulis nusviro žemyn.

- Vanesa... tu ... tokia... graži...- neatitraukė akių nuo manęs.

- Ačiū, tu irgi visai nieko...- patenkinta atsakiau.

Jis vilkėjo juodus džinsus ir šviesius marškinius, kurie prigludę prie jo kūno, dar labiau išryškino raumenis. Atneškit kas nors šakutę, aš jį tuoj pat suvalgysiu. Jis atrodė pasakiškai, kitokio žodžio nerandu.

- Panele, pasiruošusi?- paklausė prieidamas prie manęs ir paduodamas ranką.

- Pasiruošusi jaunikaiti...- šyptelėjau.

Paėmęs mano ranką nuvedė iki mašinos, atidarė dureles, įlipusi vidun atsisėdau. Mašinoje sėdėjo Julius ir Aneta, kuri žiūrėjo į mane išsproginusi akis.

- Sveiki,- linksmai tariau.

- Sveika..- atsakė Julius, o Aneta žiūrėjo netekusi žado, neištarė nė žodžio.

- Vanesa... čia... tu?- tarė kiekvieną žodį su ilgomis pauzėmis.

- Mano irgi panaši reakcija buvo,- nusijuokė Darijus.

- Per dešimt metų neišmokai manęs atpažinti?

- Tu atrodai pritrenkiamai, Darijau, saugok ją.

- Būtinai- taręs pažvelgė į mane.

- Į mane nežiūrėk, jei jau labai vilios, tai gal...- nutaisiusi geros mergaites akytes žiūrėjau į jį.

- Niekas neprisilies prie tavęs...- apkabino mane.

- Jei vyras pasako, tai reiškia taip ir bus,- rimtu balsu įsiterpė Julius.

Automobilyje pasigirdo skardus juokas. Aneta trinktelėjo ranka jam per petį.

- Už ką?- gailiai paklausė Julius, glostydamas petį.

- Už tai kad meluoji, moterų žodis visada galutinis, ar ne taip Vanesa?

- Žinoma, vyrai geriau nesiginčykit, mes vis tiek teisios.

- Ak tos moterys...- atsiduso Julius su Darijumi.

Nauja juoko banga užliejo automobilį. Po kelių minučių pasiekėme Dainiaus namus, kuriuose ir vyko garsusis vakarėlis. Išlipus iš automobilio galėjai girdėti skambančią muziką ir atsklindančius balsus.

- Na ką, pašėlsim!- nenustygo vietoje Aneta.

Apkabinęs mane per liemenį Darijus, švelniai pabučiavo į žandą. Visi keturi, nužingsniavom namo link.